Būkite su „Anykšta“ ir antrąjį 2021-ųjų metų pusmetį!

Orai

Koks Jums būtų tinkamiausias laikas (valanda) kultūriniams renginiams vasaros sezono metu?

Dienos anekdotas

Kiekvieną vakarą, iš karto po žinių, anykštėnė Onutė įsijungdavo siaubo filmus, kad šiek tiek nusiramintų ir ramiau užmigtų.

Komentaras

Alio:„Kur dingo šiukšlių dėžės J. Biliūno gatvėje, kurios buvo pastatytos prie senų suoliukų???
Suolus pakeitėt, gal ir šiukšlių dėžes prie jų pastatykit."

Skaityti komentarus (2)

Nepaisant labai permainingų orų, Lietuvoje baigiasi dar vienas šildymo sezonas, kuris parodė, jog daugelį metų linksniuojamos problemos niekur nedingo – vartotojų nepasitenkinimas tiesiog persikels į rudenį.

 Patinka mums ar nepatinka, bet absoliuti dauguma Lietuvos miestiečių gyvena sovietinės statybos daugiabučiuose su kolektyvinio šildymo sistema. Per Nepriklausomybės laikotarpį daugiabučių šildymo sistemos faktiškai buvo „modernizuojamos“ individualiai: kas papildomų „radiatorių“ prisikabino, kas reguliavimo čiaupus išsukinėjo, o kai kas net balkonus šildyti pradėjo. Žinoma, po tokių „racionalizacijų“ šildymas tampa dar labiau išbalansuotas: vieni šąla, o kiti atvirais langais vėsinasi. Tačiau visi moka pagal plotą, nors šildymo kokybė toli gražu nevienoda.

Politikai ir valdininkai nelabai nori ir nelabai gali „eiti į butą“ – privati nuosavybė. Tačiau, gal jau laikas pareikalauti iš pastato valdytojo, kad visi gyventojai, kurie vienodai moka už šilumą, gautų ir vienodos kokybės paslaugą? Namo minimaliam sutvarkymui būtinus sprendimus reikia priimti ne balsavimu, o privalomai.

Juk visi žmonės turi teisę gyventi įstatymais nustatytomis higienos ir sanitarinėmis sąlygomis. Tam užtenka kelių teisės aktų pakeitimo, o jau pastatų valdytojams tektų prievolė tai įgyvendinti. Juos gi privalo prižiūrėti didžiulius įgaliojimus turinti Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT), kuri turi rūpintis ne tik pigia, bet ir kokybiška šiluma.

Jeigu manote, kad tai brangu – klystate. Antri metai siūloma parama vidaus sistemų sutvarkymui, arba, „mažajai renovacijai“, tačiau ja beveik niekas nesusidomėjo. Ar nėra problemos, ar prasta jos organizacija? Buvo pakankamai laiko įsitikinti, kad daugiabučių gyventojai labiau skundžiasi, negu imasi bendrojo turto tvarkymo darbų. Galbūt į šį procesą turėtų aktyviau įsijungti savivaldybės ir jų valdomos įmonės? Jomis ir žmonės labiau pasitiki, ir kokybės pareikalauti lengviau. Kiekvienas pilietis negali būti statybininku ar energetiku, kad užtikrintų kokybę.

Ar žiemą šildymo sąskaitas „išpučia“ tik šaltis?

Ne tik šaltis. Lietuvoje atsiskaitymui už šilumą nuo sovietinių laikų naudojama vienanarė šilumos kaina (ct/kWh). Ką tai reiškia? Maždaug pusė visų šilumos tiekimo sąnaudų yra pastovios – tai yra nepriklauso nuo šilumos pardavimo apimčių. Kadangi pusę metų su karštu vandeniu parduodama tik apie 10-15 % visos šilumos, žinoma, pajamų apmokėti pastovias sąnaudas trūksta ir tada jų surinkimas persikelia į žiemos mėnesius. Šiuo požiūriu situaciją Lietuvos didmiesčiuose dar pablogino prieš porą metų įvesta savotiška „konkurencija“ visomis sąnaudomis. Tai reiškia, kad vasarą visi šilumos gamintojai (tiek šilumos tiekėjai, tiek ir privatūs gamintojai) realiai konkuruoja ir dirba „arti nuostolio“, tačiau savo gaminamos šilumos kainas užkelia ir pelną uždirba per 3 žiemos mėnesius, kai visi parduoda savo produkciją iš esmės be konkurencijos. VERT skaičiavimai parodė, kad vasaros metu gražiai atrodanti konkurencija, metinius šilumos tiekimo kaštus daugelyje miestų tik padidina. Taigi, sudėjus visus faktorius, šildymo išlaidos žiemos mėnesiais Lietuvoje tampa ypač juntamomis. Juk toli gražu, ne kiekvienas pilietis vasarą taupo žiemai. Dėl tokios kainodaros ir reguliavimo žiemos mėnesiais išauga ir valstybės parama socialiai remtiniems gyventojams, o ir dažnam pensininkui susimokėti už šildymą tampa iššūkiu. Dėl to kaupiasi skolos, išauga jų aptarnavimo sąnaudos ir visa tai didina bendruosius šilumos tiekimo kaštus. Tolygesnė kainodara, kaip ir kitose šalyse, padėtų spręsti tokias problemas.

Kodėl šilumos kainos kiekvieną mėnesį skirtingai šokinėja atskiruose miestuose?

Šilumos vartotojams sunku suprasti kodėl staiga šilumos kaina nuo kito mėnesio „šoka“ žemyn ar aukštyn. Šiuo požiūriu Lietuvoje susiklostė labai keista ir beveik niekur nenaudojama „mėnesinė“ kainodara. Dėl jos šiluma vasaros mėnesiai paprastai atpinga, tačiau žiemos mėnesiais kainos šauna į viršų.

Kiekvieno mėnesio pabaigoje reikia surinkti daug duomenų sąskaitų išrašymui. Visa tai kainuoja ir labai netikslu. Neįmanoma visų mechaninių skaitiklių nuskaityti vienu metu.

Kita Lietuvoje taikomos kainodaros ypatybė - šilumos sąnaudų „apkarpymai“ kas 3-5 metus, o koregavimai kas vieneri metai. Žinoma, dėl to mažai kas keičiasi. Juk ekonominė logika nuo to nepriklauso. Dėl įvairių priežasčių šie perskaičiavimai vėluoja (kartais net kelis metus), tuomet susikaupia iš vartotojų perrinktos arba, priešingai, vartotojams grąžintinos lėšos. Sumaištį dar padidina „šiltos“ ir „šaltos“ žiemos, kurių įtaka įvertinama tik po kurio laiko, dažnai irgi su dideliais vėlavimais. Tai išbalansuoja finansinius srautus, kartais tenka skolintis daug apyvartinių lėšų ir mokėti palūkanas.

Neprognozuojami VERT sprendimai ir neapibrėžtumai laike neleidžia planuoti ekonominių sprendimų, o visa tai apsunkina investicijas šilumos ūkyje. Jeigu tokia kainodara buvo pateisinama, posovietiniais laikas, kai viskas labai keitėsi ir norėjosi skubiai tai įvertinti kainose, tai dabar, priešingai, šilumos ūkis gana brandus ir stabilus, o sudėtingi beprasmiai skaičiavimai be didžiulės administracinės naštos daugiau naudos neatneša nei šilumos vartotojams, nei jos tiekėjams.

Šilumos kainodaros šilumos ūkyje supaprastinimas padėtų ne tik valdininkams ir reguliuojamoms įmonėms atsikratyti beprasmių išlaidų ir taip sumažinti sąnaudas, bet ir vartotojams būtų aiškiau dėl ko pasikeitė šilumos kainos. Šiandien šilumos kainų formavimo nesupranta nei vartotojai, nei savivaldybės, o kartais, atrodo, kad ir patys valdininkai.

Pranešimas spaudai

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.