Šeštadienį, Trakiniuose (Kurklių seniūnija) per partizanų pagerbimo renginį diskutavo istorikas dr. Norbertas Černiauskas ir filosofė dr. Nerija Putinaitė. Pateikiame Jums dviejų mokslininkų pokalbio ištrauką.
Dr. Norbertas Černiauskas: “Žmonės mąstydami apie sovietmetį, tą postalinistinį laikotarpį dažnai pritaiko tas pačias sąvokas visam sovietmečiui. Kad yra viena pusė kuri štai koloboravo, kita – priešinosi, o ta didžioji masė yra “kažkas tai”. Kuo skiriasi tas prisitaikymas nuo tiesiog kolobaravimo?”
Dr. Nerija Putinaitė: “Be galo sunkus klausimas, labai sunkiai atsakoma. Pavyzdžiui mes matome buvusių partijos veikėjų užrašus, atsiminimus – pradedant Brazausku, Astrausku ir kitų Lietuvos komunistų partijos centro komiteto žmonių, kurie savęs visiškai koloborantais nelaiko. Jie netgi savęs prisitaikiusiais nelaikytų. Gal sakytų: mes prisitaikėme tomis sąlygomis, kad padarytume Lietuvai kuo geriau. Tada koloboravimo sąvoka visiškai iššplaukia. Kalbant apie tarybinius rašytojus – jie sako mes kurėme, stengėmėės pateikti žmonėms. Stengėmės atitikti jų dvasią, dvasinius poreikius patenkinti net tomis sąlygomis kurios buvo… O iš tikrųjų paskaičius įvairius kompartijos nutarimus, matyti, kad būtent tų rašytojų tam ir reikėjo. Tam, kad jie žmones užmigdytų, idėtų tam tikrus vožtuvus per kuriuos išeitų nepasitenkinimas, kad jie pateiktų tokius surogatus ir pakaitalus moralinėm vertybėm, tam tikrom dvasinėm vertybėm, kad jie diegtų tam tikrus įvaizdžius. Vienas iš stipriausų įvaizdžių, kuris buvo diegtas žmonėm per literatūrą ir per kitus dalykus, kodėl reikia prisitaikyti – svarbu, jog būtų ramus gyvenimas. Ir V.Petkevičiaus “Apie duoną, meilę ir šautuvą” ir tarybiniuose filmuose yra tai, kad reikia, jog būtų ramus gyvenimas ir tada partizanai parodomi kaip žmonės kurie griauna tą ramų gyvenimą. Žmonės jau norėtų dirbti, arti žemę, auginti ramiai gyvulius, leisti vaikus į mokyklą, o čia yra partizanai, kurie kelia triukšmą, kurie kelia sumaišti, ir trukdo ramiai gyventi. Ramaus gyvenimo įvaizdis labai stiprus, o jį kūrė rašytojai. Tad jei keliam klausimą, kur čia tas koloboravimas aš manau, kad tų koloborantų erdvė daug platesnė nei Lietuvoje apie ją kalbama. Lietuvoje yra sutinkama kad koloborantai buvo tie, kurie dirbo KGB saugumo struktūroms. Kai tik prieinama prie komunistų partijos iš karto prasideda neaiškumas, o jau kai prieinama prie menininkų ir kūrėjų tai apskritai jau net kelti tą klausimą atrodo nepadoru. Aš manau, kad tas koloborantų ratas yra be galo didelis. Tai yra ir komunistų partija, tai yra ir rašytojai, ir kūrėjai. Jeigu mes tą pripažinsime be jokių kažkokių kaltinimų… Blaiviai pripažinsime, kad tai yra koloboravimas, manau bus daug lengviau vertinti ir dabartinę situaciją, ir žiūrėti į ateitį.”
