2025-uosius pasitinkame apžvelgdami Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje gruodį vykusį pagrindinį Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnos „Nevėžis“ metų renginį. Bibliotekos vykdomas tęstinis projektas, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė, telkia literatūrą ir vizualiuosius menus kuriančius Panevėžio miesto ir regiono moksleivius. Metų pabaigoje yra išleidžiamas jaunųjų literatų ir iliustruotojų kūrybos almanachas. Per jo sutiktuvių šventę buvo pristatytas 2024 m. jau dvyliktas almanachas, vyko įvairių kategorijų moksleivių apdovanojimų ceremonija.
„Biblioteka imasi misijos, kurios aktualumas privalo augti – pastebėti, paskatinti ir ugdyti kūrybiškus bei talentingus jaunus žmones. Šis projektas – tai tribūna, kurioje moksleiviai savo kūryba gali dalintis savo pasaulėžiūra, idėjomis, lūkesčiais. Džiaugiamės, kad į projektą jungiasi vis daugiau gimnazijų ne tik iš Panevėžio, bet ir iš regiono. Nuo 2012-ųjų per visą projekto vykdymą jau dalyvavo virš 1000 moksleivių, kurie nuolat stebina savo kūrybiškumu, temų spektru ir unikaliais talentais“, – sako projekto vadovė Solveiga Dagė.
2024-aisiais Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje „Nevėžis“ dalyvavo 148 dalyviai, iš kurių almanache publikuojami 115 moksleivių – 58 literatai, 57 iliustruotojai ir 33 mokytojai iš 15 mokyklų.
Metų literate išrinkta Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos abiturientė Vytautė Meškuotytė, mokytoja Reda Zarankienė. Metų iliustruotoja – Mija Liepa Balčiūnaitė, kuri mokosi Panevėžio dailės mokykloje, jos mokytoja – Diana Rudokienė. Mero prizas įteiktas Aistei Židonytei iš Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos.
Projekte dalyvaujančių moksleivių kūrybiškumas įvertintas įvairiomis nominacijomis:
„Literatūrinė dėlionė“ skirta Erikui Atstupėnui (Pasvalio Petro Vileišio gimnazija);
„Iliustracinė dėlionė“ – Faustai Mitrofanovai (Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija);
„Vaizduotės žaismas“ – Rokui Pinigiui (Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija);
„Fantazijos proveržis“ – Dovydui Šinkūnui (Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija);
„Teatro spektras“ – Pranui Bitinui teatro „Menas“ prizas (Pasvalio Petro Vileišio gimnazija);
„Kalbų tiltas“ – Simui Urbonavičiui (Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija).
Tarp geriausių metų 12-os literatų – Rokas Daugėla ir Marija Vaičikonyte iš Panevėžio 5-osios gimnazijos, Dorotėja Golubkovaitė iš Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos, Austėja Dūdaitė – J. Balčikonio gimnazija, Liepa Čiutaitė iš Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos, Rugilė Pilkauskaitė atstovauja Kupiškio r. Subačiaus gimnaziją, Kamilė Hall – J. Balčikonio gimnaziją, Perla Maminskaitė ir Erikas Atstupėnas mokosi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje, Nina Petraitytė – iš Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos.
Tarp 12-os geriausių iliustruotojų – Matas Stankūnas, Goda Palionytė, Urtė Pabrėžaitė, Kotryna Kisielytė ir Ugnė Brokoriūtė iš Panevėžio dailės mokyklos. Danas Kirkilas, Evita Ignatavičiūtė Gaudvilė Malinauskaitė, Lukrecija Kropaitė, Elita Bružaitė ir Ieva Preidytė dailės mokosi Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje.
Metų literatė – Vytautė Meškuotytė (12 kl.) Utenos Adolfo Šapokos gimnazija
CIKLAS TRYLIKA VĖJŲ
9.
Gėlėtos ten pievos,
Margiausi žiedai,
Šaknis jų bučiuoja tušti angelai.
Skraidyt jie negali, nes trūksta jėgos,
Ją visą atgavę, galvojo – parjos…
Parjos, ten kur Saulė, jiems teka skaisčiau,
Kur meilės šešėliai tikrai neužstos.
Mergelė, tiek laiko raudojus, dar lauks,
Ne laimė, bet skausmas pro ašaras šauks.
Akutės jų melsvos – į juos vien žiūrės,
Gėlių vainikėlį ant kapo uždės.
Ir upės ten teka,
Taip srauniai, guviai,
Atrodo, jos verkia –
tušti angelai!
Dabar jiems ant kūnų užsimazgę mazgai,
Kuriuos jiems mergelės užrišo tvirtai,
Kad žemė ir gėlės globotų vėles,
O dūšios vis kiltų aukštai į dausas.
Bet skristi negali sielos aukštai,
Jas laiko sudegę senolių namai.
Galėtų – jie skristų, jie skristų aukštai,
Klausytųs, kaip juokias mergelių vaikai,
Bučiuotų kaktas, sūpuotų ramiai,
Tik jeigu nebūtų – tušti – angelai…
Aistė Židonytė (8 kl.)
GIMTOJI KALBA
Gimtoji kalba – palaima,
Dovana. Kiekviename žodyje spindi
Praeities vingiai.
Kiekvienas garsas toks
Žavingas… Tų garsų melodija
Širdin sminga.
Gimtoji kalba sukuria
Mintis, slapčiausius
Troškimus,
Kursto aistras,
Uždega jausmus.
Gimtosios kalbos didžiausi
Lobynai, turtai,
Kurie suteikia galią
Svajoti, kurti.
Gimtoji kalba –
Pasididžiavimo šaltinis,
Ji mūsų sielas apšviečia,
Erikas Atstupėnas (10 kl.)
AMŽINAI
Sukūrėme tam žodį, nors to nėra
Ir niekada nebus
Kas yra amžinai, jei ne svajonė?
Kokia būtų prasmė, jei viskas būtų amžina?
Netektis nesibelstų, kai esame trapiausi
Ir niekas nebebūtų mums brangu
Nes nebijotume prarasti
Pelenai – gryniausia mūsų forma
Mums teks sugrįžti į žvaigždes
Bet tavo mirtis nebus įspūdinga
Todėl nereikia dėl jos nerimauti
Amžinybė tik mirty ir niekur jos daugiau nerasi
Bet tai duoda priežastį mums džiaugtis
Kad esame dabar
Amžinybė tik mirtis ir kitaip nemoku guosti
Bet tai gražu ir pasmerkta
Mes gražūs ir mes pasmerkti.
Rokas Pinigis (5 kl.)
ZUIKIS PETRAS
Seniai seniai gyveno zuikis Petras. Švenčių departamente jis buvo atsakingas už velykinius kiaušinius. Petras gerai ėjo savo pareigas, todėl dar nebuvo nė vienų Velykų be margaspalvių kiaušinių.
Bet vieną kartą zuikis Petras kažkur nukišo svarbiausią darbo priemonę – kalendorių. Ieškojo ieškojo, o neradęs strimgalviais puolė prie savų pareigų. Juk daugybę laiko sugaišo ir iššvaistė. Prisidėjo zuikis Petras pilnutėlę pintinę margučių ir iškeliavo pas vaikus.
Eina eina ir sutinka… Kalėdų Senelį. Šis dovanas vaikams dėlioja po mažomis eglutėmis ir didelėmis eglėmis. Visos jos papuoštos, spindinčios. Žiūri zuikis Petras akis išpūtęs ir nė nemirksi…<…>
Dovydas Šinkūnas (5 kl.)
GAL APIE JONĄ, O GAL APIE ŠLAPIASPARNĮ
Gyveno kartą mažas berniukas vardu Jonas. Jo pasaulį galėtume vadinti Aukštyn Kojomis sala, nes viskas ten dėjosi kitaip. Dangus plytėjo apačioje, o žemė driekėsi viršuje. Žmonės vaikščiojo žemyn galvomis.
Aukštyn Kojomis saloje ypatingas buvo ir Jono augintinis – skraidanti žuvis vardu Šlapiasparnis. Kai berniukas norėdavo pasivaikščioti, sėsdavo ant Šlapiasparnio ir skrisdavo. <…>
Pranas Bitinas (12 kl.)
IŠTRAUKA IŠ APYSAKOS „VISI MES ESAME BLOGI“
„Patys įdomiausi žmonės yra ne danguje, bet pragare“ (Markas Tvenas)
Pagrindinis veikėjas yra jaunuolis, paslaptingu būdu atsidūręs pomirtiniame pasaulyje. Čia jį vedžioja velnias, supažindindamas su keturiais pragaro lygmenimis ir bandydamas įtikinti, kad kiekvienas žmogus yra linkęs į blogį, kad visiškai gerų žmonių nėra.
Įkvėpęs grynesnio oro, pasijutau kaip devintame danguje, nors viso labo tebuvau trečiame pragaro lygmenyje. Naujas energijos pliūpsnis pastūmėjo mane žingsniuoti greičiau, tad, pavijęs savo kelionės draugą, jį aplenkiau ir pasileidau aukštyn. Pradėjau bėgti. Buvo taip gera, kad net užmiršau, jog esu pragare. Pribėgau kalno viršūnę ir atsikvėpiau. Bet tuomet pamačiau taką, toliau vingiuojantį kalnų viršūnėmis, ir nusikeikiau. Po mano keiksmo iš kairės ataidėjo žodžiai:
– Vyro kalba daug ką pasako apie jo esybę.
Kiek nuošaliau stovėjo vyras, apsisiautęs neįtikėtinai banaliu, bet gerai žinomu romėnišku apdaru, kuris plaikstėsi lengvame kalnų vėjyje. Tai buvo Julijus Cezaris, Romos valdovas. Stovėjo išdidžiai, taip, kaip moka stovėti tokie didingi žmonės. Kiek nustebau jį pamatęs. Iškart kilo noras nustumti jį nuo kalno, bet susivaldžiau.
– Kodėl čia lipai? – paklausė jis ramiu, tvirtu balsu, taip, lyg žinotų, jog būtinai jam atsakysiu.
– Tiesą sakant, buvau priverstas aplinkybių, – giliai kvėpuodamas, atsakiau aš.
– Sveikas, Gajau! Nesitikėjau tave čia sutikti, – į mudviejų pokalbį įsiterpė šios vietos savininkas, pavijęs mane.
Cezaris atsisuko. Jo laikysena buvo nepakartojama, jo akys – šaltos kaip ledas. Jis žvelgė į velnią su panieka ir pasišlykštėjimu, kurį spinduliavo ledinės jo akiduobės.
– Liuciferi, – linktelėjo jis, – juk žinai, kad aš mėgstu būti virš visų. Bet tas pats dalykas, kurio taip siekiau, nutrenkė mane į pačias pragaro gelmes… <…>
Simas Urbonavičius (12 kl.)
ŠVIESOS TAMSIOS
kep aš tau milėčio,
tik ka nebūtum tep prasigėris.
i kep aš tau branginčio,
ka nebūtum šitoks pasilaidel’s.
nors i snegtu, vėjs žvarbs pūstu,
aš ant ranku tau nešiočio,
nors i senvages šviesos tamsios gestu,
rastum kel’ atgal’ pas man’.
tik ka laiks nestoj
i neatroda, ka sustos,
prisibyjam vis’ tos meiles
i prisibeldžiam vis pas kažko.
Rokas Daugėla (12 kl.)
LIKIMO RANKA
Bijau sakyt, kad aš poetas,
Rimuojamų eilių kūrėjas.
Jei tiksliau – tai meilės,
Kaip dėl jos man tįsta seilės.
Man patinka kurti,
Žodžius į magiškas eiles suburti.
Daug ko nesakau žmonėms,
Mažai ką nusiunčiu draugams.
Bijau sakyt, jog aš esu poetas,
Lyg kitiems tai būtų anekdotas.
Ne kartą aš galvojau mesti,
Daugiau eilių neberašyti.
Bijau, kad kažką paversiu nemirtingu.
Man labai ypatingu.
Nenoriu aš turėti tokio statuso,
Kaip Maironis, Nėris ar Kudirka.
Taigi žinia tik viena,
Labai ji paprasta:
Neleisk šitam berneliui,
Dar būnant paprastam poetui,
Tave įsimylėti.
Prašau tik vieno – man neleisti,
Kad dėl emocijos netyčia tapčiau nemirtingu…
Marija Vaičikonytė (12 kl.)
VISOKIE
Pats žmogus pasirenka savo lemtį.
Dūsavimas, inkštimas ar bambėjimas,
Dalykai, kuriuos daro kai kurie žmonės.
Bet ak jie nesupranta, kad taip
Visą gyvenimą gali nugyventi
Ir galiausiai visiškai prasmegti.
Niūrūs veidai, išpūstos akys, sučiauptos lūpos
Ir žaibai, užsiplieskiantys akyse.
Šis žmogus neramus, blaškosi savy,
Jis stiprus, bet nelaimingas,
Laimingas, bet piktas,
Supratingas, bet nebijantis įskaudinti.
Taip, tai tu ir aš,
Mes panašūs ir skirtingi,
Geri ir blogi.
Kokie būsim, pasirinksim patys…
Dorotėja Golubkovaitė (12 kl.)
AIDAS
Įkvepiu iš naujo,
Alsavimas tęsias.
Kur dingo mano naktys,
Paskendusios sapnuos?
Mano akys merkias,
Ašaros nerieda.
Kur dingo mano saulė,
Deginanti plaukus?
Bundi ir vėl šįryt,
Ar pasikeitė gyvenimas?
Ar sapnavai mane,
Vėją, nešantį į priekį?
Aš klausiu vėl ir vėl,
Kad tik neatsakytum.
Žinau, kad paklydai,
Padėsiu tau sugyti.
Austėja Dūdaitė (12 kl.)
NEAPSIMOKANČIŲ DARINIŲ KŪRIMAS
Kas begali būti baisiau
už poezijos rašymą?
Juk galėtum, atrodo,
naudingo ką nors…
Galėtum išmokti arabų kalbą,
pasižiūrėti „Ameliją iš Monmartro“,
nuskristi į Marsą (nes į Mėnulį, aišku,
tau pernelyg banalu), susirasti penkis
darbus, dešimt draugų…
Bet ne, vis tveri keistus
ir neapsimokančius darinius
tarsi iš principo
Liepa Čiutaitė (11 kl.)
VYŠNIOS KAULAI
Ant kalendoriaus seno pabiro ramunėlių puokštė,
Aš tau nešiau ją, bet kelią anglini degėsiai juosė.
Bandžiau, bandžiau apginti nekaltumo avį,
Tik nustūmė besiraitanti angis mane į šalį.
Ak, atleisk, jog šitaip žiauriai nusidėjau,
Bet meilės kaip Romeo Šekspyro pjesėje norėjau…
Naktim, kai pagalvė skęsta sūrume Juodosios jūros,
Rašau tau dainą ant suskilusios klaviatūros…
Mane šešėliai šaukia pasislėpt už dramaturgijos,
Bet aš tik noriu nebegirdėt aukos liturgijos…
Kanjone žuvo trys kupranugarių karavanai,
Manosios šeimos namą degina vulkanai.
Siunčiu tau laiškus, neveikiančiu paštu,
Praradai tu deimantą, susižavėjęs akmeniu buku.
Rugilė Pilkauskaitė (12 kl.)
LAUMĖS
Rūko apgaubtam lauke
Vaikšto laumės upėje.
Upės srovėje šaltoj
Plaukia žuvys paskubom.
Kalbą tylią laumės sako,
Vis Mėnulio kažko prašo…
Tyliai šnabžda ir niūniuoja,
Kol gaidžiai kažkur užgroja.
Panikos banga pasklinda,
Visą širdį ji apninka.
Bėga laumės ir nemato,
Kaip Mėnulis kažką sako.
Bet ne žodžiais, o mintim,
Kad išgirstumei širdim.
Kamilė Hall (11 kl.)
TAMSA
Tamsa – Šviesa. Tamsoje esi visada su mintimis tarsi užsidaręs kambarėlyje. Išlindęs iš jo atsirandi – šviesoje, kitoje aplinkoje, prie kitų žmonių, be savo minčių.
MEDŽIAI
Medžiai kaip žmonės. Būna švytintys, laimingi, kaip žali lapai. Tačiau viskas keičiasi. Nukrenta medžių lapai. Pasikeičia žmonės, tampa grubūs, niūrūs, aštrūs kaip medžio šaka be lapų.
KOVA
Visi gyvenime kovojam. Su kuo? Kiek laiko trunka kova? Aš kovoju su savimi. Nenusileisiu. Kovosiu visą gyvenimą, kol pasiduosiu.
Perla Maminskaitė (9 kl.)
VIVAMUS, MORIMUR
(LEISK MUMS GYVENTI, NES TURĖSIME MIRTI)
Ji mirė. Nepamenu kada. Gal vakar, o gal prieš daugelį metų. Pamenu, kai ją radome, tokią ramią ir gražią, savo mielomis akimis žvelgiančią į melsvą ankstyvo rudens padangę, oras kvepėjo gaivia rasa ir baltiniais obuoliais, o viskas buvo taip neįtikėtinai gražu, kad negalėjai nostalgiškai nepagalvoti apie tą basą vaikystę, kurią taip dažnai lydi baltas sodas.
Pirmą kartą ją išvydau vieną vėsų pavasario vakarą prie upelio. Ji sėdėjo po sena, balta obelimi, vilkėjo ilgą, lengvą šviesios medžiagos suknelę, kurią palaikiau gana senamadiška. Jos plaukai buvo supinti į dvi ilgas kasas, sujuostas raudonais kaspinais. Jos veidas buvo angeliškas, primenantis porcelianinę lėlę savo rausvomis it gėlės lūpomis ir spindinčiomis akutėmis, kurios taip rimtai žiūrėjo į rūpestingai ant kelių laikomą knygą. Šis reginys buvo toks antgamtiškas ir toks viduramžiškas, kad sekundėlę pamaniau, jog žvelgiu į šmėklą, pririštą prie vienos svarbios vietos ir pasmerktą stebėti, kaip ji keičiasi ir gailisi taip greitai praėjusių dienų. Ji kasdieną stengiasi į jas sugrįžti, sugaudyti tas minutes, kai ji dar buvo gyvenimo dalis, o ne blankus prisiminimas ar išblukęs vardas ant akmens. <…>
Nina Petraitytė (10 kl.)
SKALDYTOS AKMENŲ PLYTELĖS
KEIČIASI
Šaltomis vasaros naktimis
nušokusi nuo tilto
aš būnu po vandeniu kuo ilgiau
tik kad viskas greičiau nutiltų.
Kai viskas pagaliau nutyla,
aš prisimenu mus,
gulinčius ant šieno laukuose,
svarstančius, kaip mums pabėgti iš čia.
Ar pabėgti vis dar noriu?
Na, taip, bet šįkart be tavęs,
ir bėgti tik ten,
kur aš nebešvaistysiu savęs.
Kūrybos laukiame naujuoju el. paštu: nevezis@pavb.lt
Tel. pasiteiravimui 045 502039
