Anykščių kapinėse Osvaldui skambėjo paskutiniai mokyklinio varpelio garsai...Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Šiandien naujosiose Anykščių kapinėse amžinojo poilsio atgulė Anykščių J.Biliūno gimnazijos moksleivis Osvaldas, kuris neišgyveno po tragiškos rugpjūčio 10 dienos avarijos, kai Anykščiuose Liudiškių ir Ladigos gatvių sankryžoje motociklas trenkėsi į automobilį.
Laidotuvių procesiją iki kapinių lydėjo jaunų motociklininkų kolona…
Kapinėse moksleivių su baltų rožių žiedais gyvu koridoriumi Osvaldo karstas buvo nešamas skambant gedulo ženklu perrišto mokyklinio varpelio garsams..
„Šiandien palaidotas Osvaldas, vaikas, bėgęs į savo 16 – ąją gimtadienį, laukusio dešimtojo rugsėjo 1- osios skambučio, troškusį pažinti, skubėjusį išbandyti save ir pasaulį, laiką ir žmones, mylėjusį tėvus, artimuosius, draugus, tikėjusį meile, gerumu, nuoširdumu, draugyste, – prie kapo duobės liejosi sielvarto kupini Anykščių J.Biliūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Onos Jakimavičienės žodžiai, skirti Osvaldui. – Jis net ir ligos paliestas, kančios spaudžiamas, mėgo sakyti: „Skausmas – mano draugas. Aš jį pažįstu, nenoriu nuo jo gintis vaistais ar kuo kitu, prisijaukinau ir nebebijau…“
Osvaldas buvo be galo linksmas, aktyvus, trykšte tryškęs energija, skleidė džiugesį ir nuolat troško ieškoti to, kas nepatirta…Laukimas, trypčiojimas vietoje buvo ne jam…Jis svajojo apie stebuklingus dalykus, galinčius pakeisti pasaulį.
Osvaldas gyveno jautria ir brandžia dvasia. „Naktie, miegok ant šito vaiko kelių…Tyla graži. Ji girdisi, kai vos akis užmerkiam, kai vandenį paliečia angelo sparnų šešėliai…Kokia švelni, kokia švelni tavoji, Osvaldai, ranka Naktie mirtie, regėki Osvaldą užmigusį ir gražų…Tyla graži…Jau skleidžias samanos ant antkapių užaugę, jau skleidžias žolės, prasikalę pro lapus, ir mėnesienoje voratinkliai ištirpo…Žiūrėk, kokie lengvi, kokie švelnučiai Osvaldo plaukai…Skaidrius žodžius naktie mirtie kalbėki Osvaldui pro miegą…Tyla graži…Jinai apsiveja lėtai apie rankas bei jį lyg vėjas kažin kuo užpildo ir netikėtai, netikėtai prikelia tave…Kokia švelni, kokia šviesi tavoji, Osvaldai, kakta. Nors reikia tave, Osvaldai, apraudoti, tu saugiai gyveni mūsų širdyse…Te nei audra, nei kančia, nei naktis tavęs nebeišgąsdins…Esi taip arti kaip niekad anksčiau, amžinai dabarty, ateity. O sielvartas tegul pražysta viltimi širdyse tų, kurie tave myli, tų, kuriems esi brangiausias ir artimiausias…Reikšdami užuojautą dėl skaudžios netekties, kviečiame neprarasti vilties, nenugrimzti į aklą ir juodą sielvartą…Mes tikime: yra šalis, kurioje bus nušluostytos jūsų ašaros, mielieji, kur nėra skausmo ir gyvena meilė…Juk apie tai ir svajojo Osvaldas. Paleiskime jį eiti į ilgą kelionę. Tebūna ji graži ir šviesi. Ir įdėkime J.Biliūno gimnazijos bendruomenės vardu jam į kelionę jo pirmųjų mokslo metų rugsėjo 1-sios varpelį… Sudie, Osvaldai…Būk su mumis mūsų mintyse ir darbuose. Sudie, vaikeli, mes tave mylim…“, – prieš supilant baltų gėlių jūroje paskendusį Osvaldo kapą, kalbėjo mokytoja O.Jakimavičienė.
