Bruno Bielefeld. Kurėnas prie Didžiosios kopos. Drobė, aliejus, 71x100. Nr. 448
Parodos ŽVILGSNIS Į NIDOS DAILININKŲ KOLONIJĄ ( XIX A. PAB. – XX A. I P. TAPYBA IŠ ALEKSANDRO POPOVO (KLAIPĖDA) RINKINIO) atidarymas 2018 m. rugsėjo 22 d., 14 val. Angelų muziejuje – Sakralinio meno centre ( Vilniaus g. 11, Anykščiai)
Dalyvauja:
KOLEKCININKĖ JELENA KOSINOVA
VŠĮ „NIDDEN” DIREKTORĖ ILONA MOTIEJAUSKIENĖ, PARODOS KOORDINATORĖ
DAILĖTYRININKĖ LDM PRANO DOMŠAIČIO GALERIJOS VEDĖJA
KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ, PARODOS KURATORĖ
PARODA VEIKS IKI SPALIO 28 D.
ŽVILGSNIS Į NIDOS DAILININKŲ KOLONIJĄ
Parodoje eksponuojami tapybos ir grafikos kūriniai iš klaipėdiečio Aleksandro Popovo rinkinio. Buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas, šiandien verslininkas, per gerą dešimtmetį sukaupė maždaug 1500 tapybos ir grafikos darbų rinkinį, reprezentuojantį XIX a.–XX a. pirmos pusės Rytų Prūsijos dailę. Kartu su bendraminčiais, 2009 m. susibūrusiais į VšĮ Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugiją „Nidden“ (draugija administruoja rinkinį), A. Popovas rengia didesnes ir mažesnes rinkinio parodas įvairiuose Lietuvos miestuose, sudarė leidinį apie Rytprūsių dailę.
Rytų Prūsijos dailėje, nors ir vėluodamos, ryškėjo visos to meto Europos mene plitusios stilistinės kryptys ir tendencijos. XX a. istorijos lūžiai nunešė užmarštin daugelio čia kūrusių dailininkų vardus, nemažai jų kūrinių pražuvo, tik vienetai išliko muziejuose ar pas privačius asmenis. A. Popovo tikslingai kaupiamas rinkinys vertingas ir estetine, ir istorine-pažintine prasme: paveikslai ir grafikos lakštai vaizdingai pasakoja apie kraštą ir jo gamtą, skatina pažinti dviejų svarbiausių regiono dailės reiškinių – Karaliaučiaus dailės akademijos ir Nidos dailininkų kolonijos – istoriją.
1830 m. Barbizono kaimelyje Fontenblo miško pakraštyje susibūrė keli prancūzų tapytojai realistai, paprastos ir natūralios gamtos gerbėjai. Barbizonas tapo pirmąja Europoje dailininkų kolonija. Mažesni ar didesni laikini dailininkų sambūriai paprastai kaimiškose vietovėse ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Ramios ir nuošalios vietos kūrybai civilizacijos nepaliestos, idiliškos gamtos apsuptyje buvo tikras išsigelbėjimas daugeliui menininkų, kuriems nepatiko sparčiai augančių miestų sumaištis ir triukšmas. Europos dailininkų kolonijų asociacijos „EuroArt“ duomenimis, nuo Barbizono mokyklos laikų įvairiose Europos šalyse veikė daugiau nei 130 įvairaus dydžio dailininkų kūrybos centrų.
XIX a. pabaigoje dailininkų kolonija pradėjo formuotis Nidoje. Kuršių nerijos gamtą ir nuošalų, varganą žvejų kaimelį Nidą pirmieji atrado keliautojai ir rašytojai, vėliau – Karaliaučiaus dailės akademijos (veikė 1845–1945 m.) mokytojai ir mokiniai. Akademijos programose peizažų tapybai buvo skiriama daug dėmesio. Iki 1900-ųjų beveik visi dailininkai, sudarę ankstyvąjį kolonijos branduolį, buvo arba gimę Rytų Prūsijoje, arba čia mokėsi, arba dėstė Karaliaučiaus dailės akademijoje. Sambūriui priklausę menininkai pamėgo rytinėje Nidos dalyje, Skruzdynėje, ant marių kranto įsikūrusį Hermanno Blode’ės viešbutį. Jis buvo populiarus ir dėl vaizdingos vietos, ir dėl charizmatiškos savininko asmenybės. H. Blode mėgo ir suprato menininkus, iš nakvynei ar maistui pinigų pristigusių kolonistų jis mielai priimdavo paveikslus. Neretai patys dailininkai dovanodavo kūrinius meiliai „tėtušiu Blode“ vadinamam šeimininkui, tikram dailės mecenatui. Taip viešbutyje pamažu kaupėsi vertinga tapybos kolekcija.
Iki Pirmojo pasaulinio karo kolonijos gyvenimas buvo itin intensyvus. 1909 m. į Nidą pirmą kartą atvyko ekspresionistas Maxas Pechsteinas. Jo darbuose, sukurtuose Nidoje, ryškėjo kitoks žvilgsnis į peizažą, vyravo ryškios spalvos ir nauji motyvai, kaip antai nuoga natūra gamtoje. Tai sukėlė audringas diskusijas tarp vėlyvojo impresionizmo ir Rytų Prūsijoje dar neįprasto ekspresionizmo šalininkų.
Pirmojo pasaulinio karo metais ankstyvasis kolonijos branduolys iširo. Po praretėjimo, kurį kolonijos dalyvių gretos patyrė XX a. 2–3 dešimtmečių sandūroje, dailininkų skaičius vėl pradėjo augti. Greta ekspresionistų, pasirodė kitų dailės srovių – naujojo daiktiškumo, vėlyvojo impresionizmo – atstovai. Neretai tų pačių dailininkų darbuose derėjo kelios stilistinės kryptys. H. Blode’ės viešbučio „dailininkų verandoje“ vėl iki išnaktų nenutildavo pokalbiai apie meną, skambėjo muzika ir poezija. Išskirtine dailininkų kolonijos asmenybe buvo tapytojas ekspresionistas Ernstas Mollenhaueris, kuris nuo 1924 m. iki 1945 m. vasario pradžios gyveno Nidoje. 1920 m. E. Mollenhaueris vedė H. Blode’ės dukrą Hedwig. 3 dešimtmečio pabaigoje iš pasiligojusio uošvio kartu su garsiu viešbučiu jis perėmė rūpestį jame susibūrusiu dailininkų kolonijos centru ir tapo abiejų – viešbučio ir kolonijos – puoselėtoju. E. Mollenhaueris išplėtė viešbutį, į marių pusę pristatė didžiulę terasą. Tęsdamas uošvio pradėtą mecenavimo tradiciją, jis įsteigė Hermanno Blode’ės stipendiją, kuri buvo kasmet skiriama vienam Karaliaučiaus dailės akademijos studentui ir suteikdavo galimybę visą vasarą nemokamai gyventi viešbutyje.
Peizažas buvo svarbiausias Nidos kolonijos tapybos žanras. Marios ir jūra, pakrantės, uostai uosteliai, kopos, smėlis, pušys, mažos žvejų trobelės ir valtys, grakščiai sunkūs kurėnai, vėtrungės, briedžiai, įvairiausi paukščiai, žvejų kasdienybė ir šventės, jų moterų darbai bei neramus iš jūros grįžtančių vyrų laukimas – tai buvo pagrindiniai Nidos dailininkų kolonijoje kuriamų paveikslų motyvai. Nuo XX a. 3 dešimtmečio pabaigos iki 5 dešimtmečio pradžios iš visų Vokietijos kampelių itin gausiai į Nidą plūstantys dailininkai siekė perteikti kūriniuose įspūdžius, kuriuos kėlė unikalus gamtovaizdis ir žvejų gyvenimas.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. H. Blode’ės viešbutyje metų metais kaupta paveikslų kolekcija buvo sunaikinta 1945 m. vasario pradžioje, į Nidą įžengus Raudonosios armijos daliniams. Daugelis Kuršių nerijai ištikimų dailininkų, nublokšti toli nuo „stebuklų žemės“, dar kelis dešimtmečius jos atminimą gaivino „prisiminimų“ paveikslais. Tai unikalus Nidos dailininkų kolonijos istorijos puslapis.
Įvairiuose šaltiniuose pateikiamas Nidos dailininkų kolonijos dalyvių skaičius svyruoja nuo 200 iki 300. Bent pusė dailininkų buvo kilę iš Rytų Prūsijos, kiti – atvykėliai iš Vakarų Prūsijos ir kitų Vokietijos regionų. XX a. I pusėje Nida buvo ne tik vokiečių dailininkų, bet ir muzikantų, kompozitorių, teatro ir kino aktorių, šokėjų, režisierių, rašytojų, žurnalistų, fotografų pamėgta kūrybos ir poilsio vieta, kurią rašytojas Paulius Fechteris 1950-aisiais pavadino „Kuršių nerijos Barbizonu“.
Kristina Jokubavičienė
Dailėtyrininkė, Prano Domšaičio galerijos vedėja
