„Suokiau, suokiau (…) bus kita valdžia, kitai suoksiu”, – taip pokalbį su meru apibūdino vienos įstaigos vadovas, šios originalios frazės buvo paviešintos teismo posėdžio metu dėl galimų korupcinių buvusio rajono vadovo veikų.
Suokiam mes valdžiai, mums valdžios žmonės suokia, suokiam vienas kitam – taip ir gyvename mistinėje tikrovėje, vienas kitą apgaudinėdami, blogus sprendimus paslėpdami ar apvilkdami apgaulės rūbu.
Ne taip seniai viena partija socialiniuose tinkluose paviešino nuotrauką, kurioje bičiuliai sveikina savo kolegą jubiliejinio gimtadienio proga. Visi sustoję ratu, sveikinantysis rėžia kalbą, stalas nukrautas gėrybėmis… Gražu, įspūdinga, deja, ne viskas tikra. Vaizdas nuotraukoje neaprėpia pastalės. Jokie jubiliejai neapsieina be šampano, be tostų, dažnai – be padurniavimų… Tačiau rinkėjai turi matyti tik gražią kompaniją, kostiumuotus ir besišypsančius politikus, kurie neva visa širdimi pasiruošę dirbti ir aukotis dėl rinkėjų. O gal yra žmonių, kuriems įdomu, kiek kas išgėrė ir ar patys parėjo namo… O gal rinkėjams įdomesnė tikroji, nepapudruota ir nepagrimuota politikos ir politikų pusė?
O vaizdas kitoje socialinių tinklų nuotraukoje nuostalgiškai „kabina” širdį, nors vėlgi atskleidžia iškreiptą realybę. Jį vienas komentatorius pavadino: „Kiek ponų, ir kokie jie visi gražūs”. Visi asmenys fotografijoje yra „pabuvę”, nešvieži, tarsi ,,Humanos” produktai, o geriausioji jųjų valanda jau praeity. Romantiškais vaikystėje skaitytų romanų veikėjais pasivadinę, trimis ar keturiais muškietininkais, vyrai bandys šturmuoti Seimą ir mūsų lengvai palenkiamus protus. Pudros ir storo grimo sluoksnio tikrai reikės, teks mobilizuoti „komiteto” pajėgas, tačiau noras laimėti užgoš netgi koronaviruso grėsmę. Suoks, suoks ir suoks. Patirties „muškietininkams” pakaks – vienas žino, kaip reikia kalbėti telefonu, nelaidant juokelių, antras – kaip pakeisti partiją, kai ši duobėje, trečias, anksčiau nuteistas už gerus darbus, reikalui esant žino, kurioje pusėje Lenkija. Betgi Anykščiai gili provincija ir apmulkinti kaimiečius, kai liežuvis gerai pakabintas, yra juokų darbas. Taigi, kad neliktų paguoda tik maldoje ar skaitant rožinį, turim mąstyti, domėtis ir vertinti. Sprendžiu ir aš dilemą, kas svarbiau Anykščiams – chirurgas ar Seimo narys…
Nė viena šių nuotraukų neturi nei meninės vertės, nei tikslo objektyviai informuoti visuomenę – gal jų turinys labiau atitinka socialistinio realizmo principą: tiesa ta, kuri atitinka ideologiją. Socialiniame tinkle ,,Facebook” meras retoriškai paklausė: nesuprantu, kas gali sieti Zuoką ir Paulauską, Paulauską ir Žemaitaitį, Žemaitaitį su Zuoku? Visi iš skirtingų partijų su skirtingomis ideologijomis. Atsakyčiau labai paprastai – tikslas patekti į Seimą, o kokie bus tolesni tikslai, galima tik spėlioti. Gal apsaugoti save nuo teisinio persekiojimo, gal atrodyti švariam ir nesusitepusiam, o gal, pasinaudojant mandatu, vystyti veiklą, nesuderinamą su statusu bei Valstybės interesais…
Nematau kosminės problemos, kai rinkimams ar po rinkimų jungiasi partijos ar žmonės su skirtingomis ideologijomis – dėl aukštesnių tikslų galima susitarti. Ne vieną tokį reiškinį matėme Seime, centrinėse žinybose, matėme ir rajono taryboje. Visgi būna kitaip! Kokio tikslo vedami ketvirta dalis mūsų išrinktųjų į rajono tarybą po mėnesio-kito pasitraukė iš jos?
Visą tekstą skaitykite šeštadienio laikraštyje „Anykšta”. Portale jis nebus publikuojamas.
