Pataisos namai, kurie nepataiso

Ketvirtadienį Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje  bibliotekoje vyko Pilietinės visuomenės instituto „Civitas” diskusija  „Tolerancijos ribos. Kalėjimo patirtis” kurioje dalyvavo pranciškonas kunigas Arūnas Peškaitis ir VšĮ „Teistų asmenų reintegracijos pradžia“ direktorė Lina Šarkaitė.

 Pranciškonas A.Peškaitis lanko kalinius, kurie yra nuteisti iki gyvos galvos už sunkius nusikaltimus, Lukiškėse. Kunigas trumpai apibūdino Lukiškių kalėjimą ir tą sritį, kurioje dirba. „Lukiškių kalėjimas pastatytas 1904 metais, tuo laiku tai buvo pats moderniausias kalėjimas Europoje, žinoma, per 100 metų jis gerokai nusidėvėjo. Kalėjimas stipriai perpildytas, vienu metu vidutiniškai ten yra apie 1000 žmonių.  Kamerinėje sistemoje nuteistieji iki gyvos galvos sėdi vienutėse, toliau už smulkesnius nusikaltimus sėdi po 2-3, didžioji dalis Lukiškėse – tai žmonės, laukiantys teismo“,- pasakojo A.Peškaitis, atskleisdamas ir kai kurias istorines detales. Vienuolis papasakojo, kaip atėjo dirbti į kalėjimą – jį pakvietė kaliniai, kurie klausėsi jo laidas iš „Mažosios studijos“. 

VšĮ „Teistų asmenų reintegracijos pradžia“ direktorė L. Šarkaitė  sakė, kad jų įstaiga savanoriškais pagrindais jau 6 metus dirba su žmonėmis, kurie palieka įkalinimo įstaigas ar kali juose.  Ji kalbėjo, kad iš kalėjimų žmonės neišeina geresni, sistema neatlieka savo funkcijų. „Jeigu žmogus papuola čia antrą ar ketvirtą kartą, tai kokie čia pataisos namai, jeigu jo nepataiso?“, – retoriškai klausė L. Šarkaitė.  Plačiau -„Anykštoje”