Lietuvos pieno perdirbimo įmonės Kinijos rinką mato kaip svarbią eksporto partnerę, tačiau stabiliam įsitvirtinimui šioje Rytų šalyje dar prireiks nemažai laiko ir įdirbio, sako pieno perdirbimo įmonių vadovai.
Vienos didžiausių šalies pieno perdirbimo bendrovių „Marijampolės pieno konservai“ vadovas Rimas Varkulevičius sako, kad jų įmonės pieno žaliavos eksportas į Kiniją vyksta, tačiau ne tokiomis apimtimis, kaip tikėtasi.
„Mes įmonės viduje neturime jokių apribojimų, pienas yra tikrai aukštos kokybės, tai vertina ir jų vienkartiniai auditai, ir kokybės auditai, tačiau, matyt, turi praeiti tam tikras laikas, kad galėtume patiekti didesnį kiekį. Gal čia yra ir kokių politinių reikalų, (laiko užima, – ELTA) mūsų kaip produkcijos gamintojo atestavimas. Planuojame, kad tas kiekis ateityje turi padidėti“, – Eltai sakė R. Varkulevičius.
Paklaustas, kokio masto šiuo metu yra eksportas į šią šalį, jis įvardijo, kad vidutiniškai per savaitę įmonė eksportuoja 3 konteinerius žaliavos, iš kurių, kaip mano R. Varkulevičius, vėliau gaminami gėrimai, kiti įvairūs produktai.
Tuo metu pieno perdirbimo bendrovės „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas teigia, kad nors Kinijos rinka yra svarbi jų gaminamos produkcijos eksportui, ji nėra pati svarbiausia.
„Kinijos rinka <…> šiandien tikrai nėra svarbiausia „Rokiškio sūriui“, nes pardavimai į Kinijos rinką nepatenka, aš manau, net į pirmą penketuką, gal net ir į dešimtuką nepatenka“, – komentavo D. Trumpa.
Jo teigimu, Kinijos partneriai yra reiklūs, todėl įsitvirtinimas jų rinkoje yra ilgas procesas.
„Mes žinome, kad įsivažiuoti ir įsidirbti į Kinijos rinką užima tikrai nemažai laiko, taip pat kaip ir užima nemažai laiko gauti teisinius leidimus. Kinai yra reiklūs partneriai, jie turi iš ko rinktis, visas pasaulis nori ten dirbti, bet „Rokiškio sūris“ Kinijos rinką mato kaip vieną iš potencialių ir svarbių rinkų mūsų gaminamai produkcijai“, – kalbėjo D. Trumpa.
R. Varkulevičius taip pat sutiko, kad Kinijos rinka nėra pagrindinė eksporto partnerė, tačiau šią šalį reikia vertinti dėl jos dydžio ir inovatyvaus požiūrio į pieno produkciją.
„Kinijos rinka yra svarbi dėl produktų pripažinimo, jie atsižvelgia ir į mūsų turimas gamtines sąlygas, jų delegacijos atvyksta ir mato mūsų gamybos kultūrą, ilgametes šimtmečiais pagrįstas tradicijas. Jiems svarbūs ir tie paprastesni pakavimo būdai, kurie užtikrina produkto apsaugą, jie tikrai daug dėmesio kreipia ne tik skoniui ar maistinėms savybėms, bet ir maisto saugos klausimams. Ir anksčiau mums teko girdėti, kad jie daug dėmesio skiria ir tikrina tą mūsų produkciją“, – komentavo R. Varkulevičius.
Tuo metu Lietuvos pramonininkų konfederacijos Lietuvos-Kinijos verslo tarybos pirmininkas Mindaugas Reinikis pieno perdirbėjų galimybes Kinijos rinkoje tapti didesniais žaidėjais vertino dvejopai.
„Galimybės yra ir labai didelės, ir labai menkos. Didelės, nes rinka yra didžiulė. Galima paimti Naujosios Zelandijos pavyzdį, kuri praktiškai yra dominuojanti pieno rinkoje. Taigi, ne valstybės dydis lemia užkariautą dalį.
Bet lygiai taip pat galimybės menkos, nes reikia labai smarkiai klasterizuotis. Ir aš tą dažnai sakau, kad norint užkariauti nebūtinai Kinijos, apskritai didelę rinką, su mūsų turimais pajėgumais reikia labai smarkiai ieškoti ryšių“, – Eltai kalbėjo M. Reinikis.
Pasak jo, tai daryti reikia ne tik dėl gamybos sprendimų, bet ir dėl įėjimo į rinką, resursų, finansinių momentų bei rinkodaros.
„Nors mes norėtume sakyti, kad Lietuvos vardas Kinijoje tampa vis labiau žinomas, <…> vis dar yra kur augti. Pieno sektorius, kaip ir kiti sektoriai, kai kalbame apie naujas rinkas, pirmiausia turi tarpusavyje labai glaudžiai bendradarbiauti ir galvoti kokį nors vieną prekės ženklą ir t. t.“, – patarė M. Reinikis.
Jo teigimu, pieno gamintojai, ateidami į Kinijos rinką, turi būti užsibrėžę labai aiškius tikslus, kurių norėtų pasiekti.
„Klausimas, į kurį turi atsakyti gamintojas: ar jam išvežti (produkciją, – ELTA) į Kiniją prestižo reikalas, ar jis veža dėl to, kad ten daugiau uždirba. Jei dėl to, kad uždirba, tai viskas gerai, o jei tik tam, kad pasakytų, jog veža į Kiniją, tai gal tada į Latviją žymiai labiau apsimoka vežti“, – kalbėjo jis.
Kinija leidimus vežti pieno produktus iš Lietuvos patvirtino 2016 metų vasarą, po ilgų derybų su Lietuvos institucijomis. Tuo metu tikėtasi, kad Kinija atstos 2014 metais dėl embargo uždarytą Rusijos rinką.
Statistikos departamento duomenimis, į Kiniją praėjusiais metais eksportuota pieno produktų už beveik 2,7 mln. eurų.
