Istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojo dr. Mindaugo Nefo kalba, pasakyta Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų minėjime Lukiškių aikštėje.
Gerbiamieji, dabar yra žalias, šiltas, nuostabus birželis. Šis mėnuo moderniosios Lietuvos istorijoje yra išskirtinis. Juk būtent 1941-ųjų birželį atsivėrė visas komunistinis pragaras, sekė pirmosios masinės Lietuvos gyventojų tremtys į Sibirą, vėliau galingasis birželio 23 dienos sukilimas, kurio tikslus greitai sutraiškė prasidėjusi nacių okupacija ir Lietuvoje įvykęs Holokaustas. Taigi birželis yra išskirtinis mėnuo ne tik dėl visuotinai sužaliavusios gamtos, bet ir todėl, kad jis išskirtinis mums, nes mes prisimename ne tik skaičius, kurie šiandien mums buvo priminti, bet prisimename kiekvieną asmenį individualiai. Nebūtinai 1941 metų trėmimo aukas, bet ir vėlesnių metų aukas, patekusias į Sibiro tremties vietas, ir ten įkurtus lagerius, žmones, kovojusius už mūsų laisvę ir nepriklausomybę.
Taigi nepaisant prasidedančios vasaros, daugybės džiugių atostogų planų, birželis yra skaudus mėnesis ir tai reikia atminti. Ne tik todėl, kad taip elgdamiesi pagerbiame visus tuos, kurie kentėjo, žuvo dėl nepriklausomos Lietuvos idėjos, bet tokiu būdu padedame pagrindus tiek dabarties, tiek ir ateities Lietuvai.
Įsivaizduokime, kad jums užduodamas toks klausimas: Kas tu esi? Neužtenka atsakyti išpyškinant tik savo vardą, pavardę ir profesiją. Reikia žinoti savo tapatybę, kuri yra ne tik individuali, bet ir kolektyvinė. Be jokios abejonės, tai, kokie šiandien esame mes, yra ir mūsų skaudžios patirties dalykas.
Ko mus moko masinių Lietuvos gyventojų trėmimo istorija? Jei norime suprasti šią pamoką, turime pradėti nuo kito klausimo, kodėl jie taip elgėsi? Jie – tai yra sovietai. Jie siekė ne tik galutinai atimti mūsų prosenelių ir senelių turėtas pakankamai minimalias politines laisves, ne tik pasisavinti ir taip negausius turtus, užvaldyti mūsų žemes, bet atimti svajones, kad ir atostogų, sunaikinti visuomenės žmogiškąjį pagrindą, sukuriant prisitaikėlišką, komunistinėmis nesąmonėmis tikinčią arba bent jau joms nesipriešinančią visuomenę.
Tremtis, kalinimas kalėjimuose – patirtys, kurios Lietuvos žmones ištraukė iš jiems įprastos aplinkos, kūrybinės bei dvasinės terpės, kurioje jie kūrė ne tik savo gyvenimus, bet ir laisvą Lietuvą. STOP! Neužmirškime, jog birželio 14-oji yra ne tik GEDULO, bet ir VILTIES diena! Ne tik pirmasis, bet ir antrasis žodis čia yra be galo svarbus. Juk nebuvo visuotinai pasiduota. Atvirkščiai siekta gyventi ir išgyventi, sugrįžti į Lietuvą bei paliudyti visus tuos baisumus, kuriuos teko patirti, kad mes žinotume, kad mes atmintume ir pamėgintume suprasti, kokį fizinį ir dvasinį diskomfortą teko patirti tiems žmonėms.
Viltis juk kiekvienam ji yra skirtinga. Mūsų tremtiniams, manau, taip pat. Prieš 80 metų daugiausia vilčių, neabejotinai, buvo susijusios su grįžimu į Lietuvą, su siekiu vėl susikurti kaip įmanomą padoresnį gyvenimą. O kokios yra šiandienos viltys? Aš manyčiau, viltis, kad mes, šių dienų žmonės, niekada nepamirštume. Šiandien scenoje, ekrane, dega raudonai parašyta data − birželio 14-oji. Tiesa, 1941 metų. Aš sakyčiau, kad mes turėtume kalbėti, kad ši data – birželio 14-osios, ar tai 1940 metų, ar 1941 metų turėtų būti ant visų mūsų valdžios institucijų durų, mūsų kariuomenės įgulose, kad kiekvienas žmogus, eidamas į mokyklą, ar į kitą mūsų šalį reprezentuojančią įstaigą matytų, atmintų ir suprastų. Daugiau niekada mes nestokosime valios priešintis. Tai yra pamoka, kurią mes privalome išmokti.
Lietuva yra laisva, moderni, tobulėjanti ir savo praeitį atmenanti valstybė. Todėl rasdami laiko rimtai atminti sovietinių represijų aukas, neužmirškime ir laimės jausmo, juk turėjome sovietams besipriešinusių žmonių, kurie nepaisant patirtų išgyvenimų savo žmogiškumo ir meilės Tėvynei neprarado. Džiaukimės, nes mes esame laimėtojų pusėje. Mes laimėjome, o jie pralaimėjo. Atmintis, kuri šiandien yra puoselėjama, yra svarbi ne tiktai visoje Lietuvoje, bet ir keliaujant po įvairias vietas Sibire. Ir šitą dalyką sėkmingai ne vienus metus vykdė projektas „Misija Sibiras“.
