Lietuvos Respublikos Prezidentas vaizdo skambučiu kalbėjosi su buvusiais Lietuvos nuolatiniais atstovais prie Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), ambasadoriais prof. dr. Irena Vaišvilaite ir dr. Arūnu Gelūnu. Pokalbyje ambasadoriai pristatė Prezidentui, kaip Lietuvos rūpinimasis UNESCO pasaulio paveldo vertybėmis atrodo iš tarptautinės perspektyvos.
Pasak Prezidento, Lietuva turėtų aktyviau išnaudoti narystės UNESCO teikiamas galimybes pritaikant šalyje sukauptą tarptautinę patirtį, taip pat pasaulyje skleidžiant informaciją apie Lietuvos pasaulio paveldo vertybes.
Remdamiesi diplomatine patirtimi, I. Vaišvilaitė ir A. Gelūnas išdėstė šalies vadovui savo nuomonę, kokia yra Lietuvos narystės šioje tarptautinėje organizacijoje svarba ir vertė, buvo kalbėta kodėl Lietuvai, kandidatuojančiai į UNESCO Vykdomąją tarybą, verta dalyvauti jos veikloje, kokios yra svarbiausios problemos, įgyvendinant Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją Lietuvoje.
Buvo aptarti itin aktualūs pasaulio paveldo vertybių Lietuvoje valdymo klausimai – pabrėžta, kad iki šiol nėra parengti Vilniaus istorinio centro ir Kuršių nerijos valdymo planai, akcentuota, kad yra būtinas aktyvesnis savivaldybių ir ministerijų įsitraukimas, skiriant daugiau dėmesio šių objektų viešinimui.
I. Vaišvilaitė buvo ambasadorė prie UNESCO 2017–2019 m., o A. Gelūnas 2012–2016 metais.
2020-ieji Lietuvoje buvo paskelbti UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais. Lietuvos Respublika į UNESCO įstojo 1991 m. spalio 7 d., tad šiemet minėsime įstojimo 30 m. jubiliejų, o kitąmet – prisijungimo prie UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 30-mečio sukaktį.
Vasario 11 d. Prezidentas inicijuoja nuotolinį kultūros forumą „Lietuva ir UNESCO: ar vykdome pažadą sau ir pasauliui?“, kuriame atsakingų valstybinių institucijų, bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, verslo atstovai ir ekspertai aptars Lietuvos įsipareigojimus įgyvendinant Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos nuostatas ir visavertiškai ją integruojant į nacionalinę teisę, numatys prioritetus ir konkrečias priemones problemoms kompleksiškai spręsti.
