Buvęs „Sodros“ Anykščių padalinio vadovas Juozas Ratautas mano, kad už papildomą (savanorišką) sveikatos draudimą reikėtų susimokėti asmeninėmis, o ne savivaldybės biudžeto lėšomis.
Man tiktų bet kuris meras, politikas ar partinis veikėjas, kuris apie žmogų kalbės ir po rinkimų. Sakot, tokių nėra? Ir aš nesutikau. Jeigu ir kalbama apie planus, tai ne anykštėnų naudai. Projektai, vizijos, strategijos dažniausiai nėra adaptuoti gyventojų poreikiams tenkinti. Antai vienas išrinktasis nori iškeldinti turgų toliau miesto centro, kitam buvo tragiška, kai gyventojai pradėjo rinkti parašus prieš amoralų, žmonėms trukdantį gyventi festivalį, dar kiti mano, jog kurortas tinka Anykščiams bet kokia kaina. Trylika metų dusino „velniai“ vietos gyventojus triukšmu, kitais įstatyminiais pažeidimais – iš vietos valdžios nesulaukėme nei užuojautos, nei veiksmų. Ir tik kai patiems organizatoriams iškilo realus pavojus būti išspirtiems, renginys buvo atšauktas. O kur valdžios pozicija? Ar kenčiantys anykštėnai sulaukė nors vieno Tarybos nario dėmesio. Nafik tokia valdžia reikalinga!
Kitas atvejis. Politikai socialiniuose tinkluose ar kitokiu viešu būdu kalba išskirtinai apie save ir asmeninius išgyvenimus: bėdas, džiaugsmus, sėkmes ir nesėkmes, tik niekuomet – apie jų atstovaujamus žmones. Gaisras – gal reikia padėti, mirtis – gal reikia užjausti, gimtadienis – gal reikia pasveikinti… Tikriausiai gėdijasi, o gal laiko žmonių rūpesčius nereikšmingu dalyku. Politikai turi suprasti ir užjausti žmones, ne tik patys save. Ir ta alga, kuri jiems skiriama ir, beje, neproporcinga atliekamam darbui, ne jų, o atstovaujamųjų gerovei.
Jeigu ir išgirstame vieną ar kitą siūlymą Rajono taryboje, jis dažniausiai būna nepagrįstas jokiais skaičiavimais, analize, įgyvendinimo kaštais. Stebina ir neramina tai, kad iš valdžią turinčių žmonių lūpų girdime, jog gėda parodyti svečiams turgų, pergyvena, kad šiukšles ar kokį šabakštyną pamatys turistas. Ir nei iš vieno išrinktojo negirdėjome sakant, jog jam labai nefaina prieš vietos gyventojus. Kad miesto centras prastos būklės, šaligatviai išlaužyti, senamiestis šiferiniais stogais, namai sandėliukais apstatyti. Nepastebime jaudinantis, kad taip mažai padarė rinkėjų labui.
Matau ir kitą kontraversiją: vieniems miestas – tai gatvės ir namai, man – žmonės, kai kam anykštėnai pikti ir nepakantūs, man jie malonūs. Nelygu kokie paties lūkesčiai, daug kas priklauso nuo šeimos, išsiauklėjimo. O svarbiausia – nuo geros valios ir pasiryžimo dirbti žmonių labui.
Ekonomistas, premjerės patarėjas Raimondas Kuodis įvardijo dvi problemas, kurios skandina Lietuvą – tai korupcija ir valdžios bukumas. Būtume gyvenę nepalyginamai geriau, jei ne skaudžios klaidos. Už dyką atiduota Mažeikių nafta, du K projektai, energetikos aferos, auksinių šaukštų skandalas, blogai suvaldytos krizės, pralaimėtos bylos Europos žmogaus teisių teisme ir t. t., ir pan.
Įstaigos „Investuok Lietuvoje“ žiniomis, per pastaruosius septynerius metus iš Lietuvos pabėgo (neatėjo) dvidešimt stambių investuotojų. Bendra investicijų suma galėjo būti apie milijardą eurų, būtų sukurta maždaug penki tūkstančiai darbo vietų. Priežastis labai žemiška – „nerasti“ tinkami pramonės objektams sklypai, nesusitarta dėl infrastruktūros. Norisi paklausti mūsų rajono valdžios, ar ji domisi tokiais dalykais? Ar galvoti apie pramonę neleidžia kurortinė stigma? O gal galima suderinti ir vieną, ir kitą.
Didžiuojamės būdami europiečiais, džiaugiamės kurdami savo šalyje Europos vertybėmis paremtą gyvenimą, įgyvendindami europietišką demokratiją. Nepaprastai daug pasiekėm. Tik ar negalėjom turėti daugiau? Spekuliacijų ir netiesos ta tema labai daug. Politikai dažnai sako, kad per dvidešimt metų Lietuvoje gyvenimo lygis smarkiai augo, vidutinis atlyginimas didėjo sparčiau, nei prekių ir paslaugų kainos. Taip tai taip, bet dar didesnis augimas yra Afrikoje. Kai nedeklaruoji lūkesčių, kiekvieną žingsnelį nesunku palaikyti dideliu pasiekimu. Palyginamieji rodikliai turi būti visai kiti. Pavyzdžiui, vidutinė pensija Lietuvoje nesiekia Europos Sąjungos šalių vidurkio, o senjorams skiriamos lėšos sudaro vos daugiau 40 procentų šalies atlyginimo vidurkio. Kai dažnoje šalyje tas rodiklis yra 70, o kai kur ir 80 procentų. Arba kokia bendrojo vidaus produkto, investicijų dydžio vertė vienam gyventojui. Čia atsiliekam dar daugiau. Pasirinkimas ir manipuliavimas išvestiniais rodikliais bei partinių tikslų pateisinimas nauda yra būdingas reiškinys visuose valdžios lygiuose. Pavyzdžiui, prie viešųjų ar partinių, o gal asmeninių interesų priskirtinas valdininkų skaičiaus didinimas savivaldybėje, kai rajono veikla traukiasi, gyventojų skaičius mažėja? Kokią pridėtinę vertę sukurs trys mero patarėjai ir dar vienas pavaduotojas, – nelengvas galvosūkis tiems, kas tiki valdžios noru dirbti jiems.
