2020-ieji Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu paskelbti gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės (1920–1996) metais. Lietuvos nacionalinio kultūrinio paveldo puoselėtoją, vaistininkę, knygų, straipsnių ir mokslo darbų autorę šiemet primins nemažai jos 100-osioms gimimo metinėms skirtų renginių.
Dr. E. Šimkūnaitė populiarino liaudies mediciną visuomenei perteikdama sveiko gyvenimo patarimus, mokydama pažinti gamtos reiškinius. Ji tyrinėjo ir aprašė nemažai vaistingųjų augalų, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose ir rašė straipsnius visuomenei skirtuose leidiniuose.
Vaistininkystės keliu
Žemė be istorijos tuščia ir beprasmė. Tik kai sužinome, kokie žmonės joje gyveno ir kaip jie gyveno, žemė prabyla.
Prof. Juozas Girdzijauskas
Eugenija Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Olgos ir Prano Šimkūnų šeimoje. Tėvas dirbo Novorosijsko ligoninės vaistinės vedėju, motina – medicinos sesuo. 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. 1922 m. P. Šimkūnas įsteigė vaistinę Tauragnuose, miestelyje netoli savo tėviškės, Indubakių kaimo. Eugenija nuo mažens turėjo padėti tėvams ūkyje ir vaistinėje, ruošti vaistažoles, jų pakuotes. Vaistinguosius augalus P. Šimkūnas parduodavo ne tik vaistinės klientams, bet ir kitoms vaistinėms Lietuvoje ir užsienyje. 1944 m. Tauragnų vaistinė sudegė, kai į ją pataikė artilerijos sviedinys. Vaistininkas žuvo, O. Šimkūnienę priglaudė kaimynai. (Eugeniją pasiekė žinia, jog žuvo abu tėvai. Tik po pusmečio ji sužinojo tiesą ir pėsčiomis grįžo namo, kad pasirūpintų motina.)
1930 m. Eugenija baigė Tauragnų pradinę mokyklą, o 1937 m. – Utenos gimnaziją ir pradėjo studijuoti farmaciją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1943 m. gavo chemikės-vaistininkės diplomą. Nuo 1941 m. dirbo Kauno bei Tauragnų vaistinėse, nuo 1942 m. – Vilniaus universiteto Farmakognostiniame sode. 1945 m. dirbo Vilniaus I ligoninės vaistinės vedėja, vėliau – inspektore Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiojoje farmacijos valdyboje.
1949 m. dirbo Kauno botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe, tyrinėjo augalus bei rengė mokslo darbą. Po metų grįžo į Vilnių, įsidarbino Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institute. 1952 m. apgynė mokslų kandidatės darbą „Valerijono kultūra Lietuvoje“ ir buvo paskirta Biologijos instituto Vaiskrūmių ir uogakrūmių sodo direktore. 1955 m. išvyko į Kazachstaną, dirbo vaistinių ir aromatinių augalų instituto padalinyje. 1957 m. sugrįžo, Vyriausioje farmacijos valdyboje ėjo vyriausiosios inspektorės pareigas, o nuo 1969 iki 1975 m. buvo Vaistažolių skyriaus viršininkė. Dirbdama valdyboje tęsė vaistažolių ir jų resursų tyrinėjimus, 1971 m. Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktarės darbą „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“. 1993 m. E. Šimkūnaitei pripažintas habilituotos gamtos mokslų daktarės vardas.
Du paskutinieji jos gyvenimo dešimtmečiai buvo skirti Lietuvos vaistingiesiems augalams tyrinėti, puoselėti liaudies mediciną bei kultūrinį paveldą. Tyrinėdama augimvietes, užrašinėjo ir tautosaką.
Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu, 1998 m. Tauragnų pagrindinei mokyklai suteiktas Eugenijos Šimkūnaitės vardas. Lietuvos farmacijos sąjunga 1997 m. įsteigė „Dr. Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondą“. Vykdant testamentą, E. Šimkūnaitės bute Vilniuje įrengta ekspozicija, fondas rūpinasi atminimo ženklais, švietimu, rašytinio palikimo prieinamumu visuomenei, leidyba. Šiemet, be kitų darbų, Tauragnuose, E. Šimkūnaitės vyšnių sode planuojama įrengti suolelį, o Šimkūnų buvusių namų valdoje – atminimo ženklą.
*
Jei žmogus ką nors nori rasti, ieško ir negalvoja įsidėti į savo kišenę, tai būtinai randa. O jei nori į savo kišenę ir dar iš kito kišenės – apie paparčio žiedą nė negalvok. Nenorėk kitam, ko nenorėtum sau – ir tada net ūkanotą dieną nereikės raukytis.
Dr. Eugenija Šimkūnaitė
*
Žiniuonės palikimas
Pasak dr. E. Šimkūnaitės kraštiečių, svėdasiškiai ir tauragniškiai žinoję tik du oratorius, „kurių klausydamiesi žmonės alpo“. Tai prelatas Juozas Tumas-Vaižgantas ir Eugenija Šimkūnaitė. Ji gebėjo pasakoti ir rašyti labai įtaigiai ir vaizdingai, vartojo daug tarmiškų žodžių. Žinojo, kaip gydyti vaistingaisiais augalais, mokėjo „užkalbėti“, „burti“. Į paskaitas apie liaudies mediciną susirinkdavo pilnos salės žmonių. Ji turėjo humoro jausmą, mėgo „pranašauti“, „raganauti“, sudarinėjo originalius horoskopus, primindama, jog aplinkos reiškinius „mūsų protėviai matė ne visiškai tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Dažnokai ir nemažai savo vaizduotės pridėdavo“. Į daug ką žvelgė kritiškai, pavyzdžiui, į klausimus apie dietas atsakydavo: „Et, varlos, mes turim tokį svorį, kokio gamta reikalauja. Nėra ko jo dirbtinai valdyti. (…) Jeigu koks sportininkas ar gerai įmitęs žmogus pakvailios dvi tris savaites, dažniausiai nieko blogo neatsitiks, tik vėliau truputį lašinių užaugs.“ Gerbė savo darbą išmanančius žmones, mėgo tuos, kurie elgėsi natūraliai. Nekreipdavo dėmesio į savo buities nepatogumus ar sunkumus.
Dr. Regina Stonkutė-Žukienė „Prisiminimuose“ rašo: „Buvau atsakinga už Vaistažolių skyriaus darbą (…). Norėdama šiek tiek daugiau sužinoti apie Lietuvos vaistažolių resursus ir paruošų galimybes, nuėjau į Mokslų akademijos Biologijos institutą pas anksčiau vaistažolių paruošomis užsiėmusią biologijos mokslų kandidatę Eugeniją Šimkūnaitę. Mane pasitiko maloni, jauna moteris, apsirengusi balta palaidinuke ir tamsiu sijonu. Jai tada buvo trisdešimt treji metai. Ji man davė įvairių patarimų, atsakė į mano klausimus ir pažadėjo ateityje padėti, jei tik reikės.“
Dr. E. Šimkūnaitės straipsnius apie vaistinguosius augalus spausdino moksliniai ir populiarūs leidiniai, laikraščių skaitytojai laukdavo žiniuonės patarimų. 1991-aisiais išleista knyga „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“, 1992 m. – „Gyvačių karalystė“, 1994 m. – „Ką žino tik ragana, arba gyvenimas be tablečių“. Žiniuonės palikimas – rankraščiai, straipsniai – ir po 1996-ųjų išleistose knygose. Tai mitologinės sakmės „Indraja – Saulės duktė“ (1999 m.), straipsnių rinkinys „Sveiko gyvenimo receptai“ (2001 m.), „Sveiko gyvenimo paslaptys ir lemtys“ (2003 m.), „Gyvenimas be tablečių: iš žiniuonės palikimo“ (2005 m.).
2006 m. išleista knyga apie Eugeniją Šimkūnaitę „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia“. „Sveiko gyvenimo receptai“ išleisti ir 2010 m., o 2015-aisiais – „Eugenijos Šimkūnaitės receptų rinkinys“, 2018-aisiais – „Sveiko gyvenimo paslaptys“.
