Profesorė Viktorija Daujotytė: „Žemaūgės obelys yra patogiau“ (Aukštaitiškas formatas Nr. 75)

Literatūros profesorė, rašytoja, habil. daktarė Viktorija Daujotytė – Pakerienė yra 2015 metų Antano Baranausko premijos laureatė, vasaras leidžianti prie Šventosios.
Paklausta, kodėl jai, žemaitei, artima Aukštaitija, kodėl Anykščiuose taip tanku talentų, sako: „Kas atsakys? Kad gražu, kad liūdesio daug, kad medžių senų daug, kad vandenys gražiai teka, kad dangus aukštas, kad žmonės ir aukštaitiškai širdingi, ir kalbūs, ir iškalbūs .Kad nuo vieno talento ir kito siela įsidega.“

– Esate poeto Antano Baranausko premijos laureatė. Priimdama šią Anykščių rajono savivaldybės įsteigtą premiją 2015 metais „Anykštos“ laikraščiui sakėte, kad nuolat grįžtate prie A. Baranausko kūrybos ir nuolat jaučiate, kad turite prie jos sugrįžti, „vis ko nors pasiklausti“, nes tai ypač didelis ir gilus žmogus, turėjęs gal nė jo paties nesuvoktos dvasios energijos, kuri iškėlė jį, kaimo vaiką, iki lygiaverčių to laiko Europos protų.
-Baigiantis vasariui, Panerių regioninio parko pakraštyje sutikau savo gerą kaimyną, įžymų kardiologą, truputį pasikalbėjome: prasitarė, kad kaip aukštaitis, kilęs iš miškingų vietų, negalįs ilgai tverti be miško, na, nors „Anykščų šilelį“ paskaitąs – jame viskas: ir ošimas, ir ūžimas, ir spalvos, ir kvapai… Pritariau jam: ir Lietuva, ir jos dainos, ir šilelio žmogiška širdis, gailinti vargstančių, badaujančių, kirvį į save atkreipianti.
Telšiai atidarė rekonstruotą Karolinos Praniauskaitės biblioteką – ar galėjau telšiškius, Lietuvos Kultūros sostinės piliečius, pasveikinti be Baranausko, ar galėjau jaunų žmonių dramos nepaminėti?
Žemaičiai parengė savo kūrybos almanachą, gražiai pavadino: „Už kalno kalnas“, rašiau tai knygai trumpą žodelį ir, aišku, pradėjau nuo Baranausko: “Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai…“ Galėjo ir iš Žemaičių tie kalnai kalneliai įsirašyti į poeto sąmonę, įsirašyti amžinam išlikimui.
Reikia man Antano Baranausko, nuolat reikia. Ir ne tik kokiam reikalui, o ir be reikalo. Tiesiog užkliūva akis už kokio leidimo ir traukiu jį iš lentynos. Gražių yra „Anykščių šilelio“ leidimų – ir gal gražiausi iš Anykščių, Muziejaus rūpesčiu apgaubti. Aišku, Baranauskas – ne tik ,,Anykščių šilelis“. Baranausko daug ir jo man vis dar daugėja. Net tada, kai tik trupinys, žodis, eilutė, metafora.
-Tame pačiame interviu, kalbėdama apie Antaną Baranauską ir jo minkštąsias terpes, kuriose skleidėsi poeto savastis, jo draugystę su Karolina Praniauskaite, Klemensu Kairiu, sakėte, jog praradęs juos, savuosius, Antanas Baranauskas pasikeitė neatpažįstamai, nes tik meilė parodo, kokios prigimties esame: „Netekę tų, kuriuos pamilstame, ypač imliausiame – jaunystės – amžiuje, mes liekame kiti. Ir daug ko jau nepajėgiame padaryti“. Nejaugi artumas, santykis su kitais, kūrėjui yra toks reikšmingas?
– Imliausiame amžiuje, jaunystėje, mes labiausiai bręstame iš santykių, ryšių, draugysčių, susitikimų. Reikia, kad susidarytų savųjų ratas, kad rastųsi savumas, bendros mintys, idėjos, tos pačios mylimos dainos, tie patys ar bent artimi siekimai, autoritetai. Kuo stipresnė, savitesnė prigimtis, tuo giliau patiriame ir jausmus, skaudžiau juntame prarastis. Karolina Praniauskaitė ir Klemensas Kairys Antanui Baranauskui buvo artimiausios dvasios žmonės ir jų praradimas reiškė ir dalies kūrybinių galių praradimą. Gali būti, kad Antanui Baranauskui itin reikėjo kūrybos skatintojų bei vertintojų.
Kai žmogus kūrybingas, kibirkštis įsidega ir iš pačių paprasčiausių dalykų. Užtenka žodžio, žiedo, medžio, žvilgsnio.
Tikriausiai galima kalbėti apie prigimtinį kūrybinį instinktą. Jį turėjo Maironis – prigimtinis kūrėjas. Baranauskas dalinosi tarp kitų pareigų – kunigystės, kalbos tyrimų, tapo vyskupu, daugybės pareigų dvasininku. Vienas mįslingiausių vėlyvųjų jo kultūros darbų – „Giesmių Giesmės“, poetiškosios Senojo Testamento dalies, vertimas. Baranauskas tarsi apėjo ratą, Šventraščio tekste vėl susitiko su žmogaus jausmų mįslėmis.
-Aukštaitija Jus, žemaitę, apdovanojo ne tik A. Baranausko, bet ir kito didžio aukštaičio Juozo Tumo – Vaižganto premija. Jūs vasaras leidžiate Aukštaitijoje, prie Šventosios upės, ir viename interviu esate sakiusi, kad žvelgdama į jos vandenis vis pagalvojate apie Jono Biliūno „baltą liūdesio balandį“. Kaip manote, ar atsitiktinumas, kad Anykščių žemėje išaugo tiek garsių žodžio meistrų? Kas nulėmė tokį rašytojų ir poetų tankį šioje žemėje? Sovietiniuose mokyklos vadovėliuose literatūrinių Anykščių iškilimą aiškindavo šio krašto žemių derlingumu. Ar įtikinamas toks paaiškinimas?
-Esu lietuvė, su šypsena vis pakartojanti, kad dalis lietuvių yra žemaičiai. Aukštaitija man brangi, kadaise apie tą ypatingą brangumą kalbėjomės su Birute Baltrušaityte – Masioniene, mylėjusia Šventąją, kelią į Broniaus Radzevičiaus ir Antano Masionio tėviškę, per Antanines kasmet lankiusią vyro kapą Vyžuonose. Kai ima žydėti bijūnai, prisimenu tas jos keliones, kažkaip minėjo, kad veža jų puokštes..
Tas baltas liūdesio balandis, prisimintas viename Biliūno laiške žmonai Julijai, jo sparnai juk ir virš Antano, Broniaus, Birutės. Likimų bendrumas, bendras skaudumas, liūdesys. Kūrybai reikia ir to liūdesio, kad žmogaus siela skaidresnė būtų. Atrodo, kad tas liūdesys iš Jono Biliūno buvo giliai palietęs ir žemaičio Romualdo Granausko sielą.
Kodėl Anykščiuose taip tanku talentų? Kas atsakys? Kad gražu, kad liūdesio daug, kad medžių senų daug, kad vandenys gražiai teka, kad dangus aukštas, kad žmonės ir aukštaitiškai širdingi, ir kalbūs, ir iškalbūs. Kad nuo vieno talento ir kito siela įsidega.
Ne, nepaneigčiau ir Anykščių žemių derlingumo. Naši žemė iškelia, pakelia ir gabesnius žmones. Jų neužskurdina.
– Esate parašiusi knygų žemaitiškai. Esate kalbėjusi, kad visai gerai jaustumėtės, jeigu gyvenimas būtų susiklostęs taip, kad būtumėte ir pasilikusi Žemaitijoje. Kas Jums yra gimtoji tarmė? Kuo ji svarbi kuriančiam žmogui? Ką turėtų daryti šeima, mokykla, kad tarmės neišnyktų drauge su paskutiniais tuštėjančių kaimų gyventojais? O gal pastangos išsaugoti tarmes jau yra gerokai pavėluotos ir bevaisės?
-Taip, esu parašiusi knygelių žemaičių (varniškių) tarme. Tiesiog jaučiau, kad yra dalykų, kurie priklauso tarmei, kad bendrine kalba juos bent sunkiau išsakyti. Gimtoji tarmė yra lyg kokie pirminiai kalbos namai, sugrįžti į juos ir jauti, kad sava. Tebetikiu, kad būčiau galėjusi gyventi, dirbti ir Žemaitijoje. Ir dabar pagalvoju, kad iki pensijos vidurinės mokyklos, kuriose būčiau mokytojavusi, būtų išlikusios. Būčiau radusi, ką veikti. Gailiuosi mokytojų, kurie Žemaitijoje, kur daug uždarytų mokyklų, nebeturi darbo. Bet kūrybingas turėtų rasti vietą.
Norėčiau, kad tarmės išliktų. Kad būtų jomis kalbama, rašoma, vaidinama. Tik nežinau, ar dirbtinėmis pastangomis galima ką padaryti. Kur nebėra žmonių, ten niekas ir nebesikalba. Nebekalbina kaimyno. Nepašaukia šuns. Kad kalba ar tarmė būtų gyva, reikia ja kalbančių. Kuo daugiau.
-Esate sakiusi, kad nuolat grįžtate prie tų pačių knygų, „savo Žemaitės ir Jono Biliūno“ ir tikitės, kad gal pasiseks įtvirtinti, kad tai labai gera, aukšto lygio literatūra. Ar yra vilties, kad lietuvių literatūra pateks į pasaulio knygų topus?
-Matote, aš esu lituanistė. Mano specialybė – lietuvių literatūra. Apie XX a. pradžios literatūrą skaičiau daug paskaitų studentams. Tikrai – yra Biliūnas, Žemaitė ir yra mano Biliūnas, mano Žemaitė, tai, ką esu iš jų supratusi ir ką dar norėčiau suprasti. Tai tikrai gera literatūra, bet nebūtinai topinė. Viskas priklauso nuo požiūrio. Žinoma, modernesnei literatūrai ir pasaulyje lengviau. Antano Škėmos „Balta drobulė“ atlaiko konkurenciją. Bet lietuvių literatūra pirmiausia turi būti svarbi lietuviams. Tai nereiškia, kad lietuviams nesvarbi pasaulio literatūra.
-Ar lietuvių literatūra turi autorių, kurie būtų įdomūs pasauliui, novatoriški ar ypač saviti?
-Tam tikru požiūriu knyga taip pat yra prekė, ją reikia ir tinkamai pateikti, ir tinkamai parduoti. Autorių, kurie gali būti įdomūs pasauliui, turime. Reikia ne tik versti, reikia mokytis juos pristatyti. Turime ir autorių, kurie pasaulyje jau yra, gerai jame jaučiasi.
-Praktiškai kasmet nuvainikuojame ką nors iš Didžiųjų. Tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo deginome Juozo Baltušio knygas, o skaitydami neseniai publikuotus rašytojo paskutiniųjų gyvenimo metų dienoraščius, mes, anykštėnai, raudonuojame iš gėdos, kad senstantis rašytojas žinojo, jog Svėdasai nenori priimti į kapines jo kūno. Tada atėjo Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus eilė. Buitinis konfliktas nuplėšė paslaptį nuo Sigito Gedos. Žiemą iš knygynų buvo pašalinta visa Rūtos Vanagaitės kūryba. Nejaugi esame tokie turtingi, kad galime sau leisti dėl sudėtingų, nepatogių biografijų naikinti kūrėjus ir jų knygas? Kodėl vyksta tokie skaudūs procesai?
– Apvainikavimai ir nuvainikavimai keičia vieni kitus. Gal tai ir neišvengiama. Žmonija banguoja lyg vandenynas, tą jau Konstantinas Sirvydas, anykštėnas, beje, sakė. Dosniai vainikavome Juozą Baltušį. Buvo ką ir nuvainikuoti. Žmonėms nėra lengva susivokti. Jei būtume žinoję, kad reiks raudonuoti ir dėl Svėdasų kapinių, gal būtume buvę atsargesni. Knygų nebūtume deginę. O bent jau „Sakmę apie Juzą“ turėtume branginti, daug kas iš lietuviškosios prigimties čia atskleista. Iš žemės darbų, iš pirminių santykių su gamta, su gyvybe, su kalba. Dėl Salomėjos Nėries pradedame susivokti, kad didi poetė, kad nėra jai iki šiol lygių. Poetams juk nereikia nei mūsų gatvių, nei mokyklų. Jų vardai ir teturėtų būti knygose, prie kūrinių. Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda kol kas apsigina patys, savo kūriniais. Reikia pasitikėti kūryba. Neskiesti aliejaus vandeniu, nebandyti sumaišyti.
Rūta Vanagaitė – kita problema, kito plano. Komercinė leidykla turi teisę tvarkytis taip, kaip jai atrodo geriau, tinkamiau.
Rašytojų biografijos sudėtingos ir tais atvejais, kai pats rašytojas yra moralus, padorus. Komplikacijos kyla iš pačios kūrybos. Skaudumo neįmanoma išvengti. Teisybę surasti sunku. Bet ieškoti būtina.
-Neseniai „Bernardinuose“ publikuotame interviu profesorius Arvydas Šliogeris, svarstydamas apie Sigito Gedos galimybes tapti Nobelio premijos laureatu, sakė: „Jeigu kalbėsim apie dabartinę Lietuvą, tai sovietų laikais tokio kultūros nuosmukio nebuvo. Man gėda pripažinti, bet, deja, taip yra“. Filosofas svarsto, kad siekis nužeminti aukšto rango žmogų iki savęs „ateina iš Vakarų, iš holivudų, iš kaliforniškojo stiliaus pornofabrikų (…). Bet čia nieko naujo- visais laikais zvonkė kitame žmoguje ieško tik zvonkės“. Ką Jūs manote apie svarstymus, kad viešojoje erdvėje yra įsigalėjusi popkultūra, diskusijos susiaurinamos iki kūno poreikių, o intelektualai sąmoningai renkasi savicenzūrą, nes dominuojantis daugumos skonis paprasčiausiai naikina kitokį.
– Tas Arvydo Šliogerio interviu iš seniau, vargu ar ir pats filosofas šiandien taip galvoja. Ar taip Vakarus kaltina. Man atrodo, kad ir mumyse pačiuose tamsos pakanka. Bet gal ir bendresnė problema, kad nenorime pripažinti, kad yra asmenybių, aukštesnių už mus, daugiau ir sunkiau dirbančių, daugiau padarančių, sukuriančių. Kai visi atrodo su tavim lygūs, gal ir lengviau. Net obelys žemaūgės patogiau. Aš pati nejaučiu, kad taip labai save siaurintume, cenzūruotume. Populiarioji kultūra, arba popsas, juk irgi reikalinga. Įvairiausios įtampos neišvengiamos.
Nobelio premija – ne mūsų valioje. Bet turėtume ir tos šviesos sulaukti. Turime iš kur laukti.
-Šiemet išgirdome žinią, kad Vilniaus universitete nebelieka Lietuvių literatūros katedros. Kaip Jūs vertinate šį rektorato žingsnį? Gal iš tiesų jau nebėra taip reikšminga ir svarbu, kokia kalba kalba žmonės? Gal svarbiausia yra žmonių veiksmai, priimami įstatymai, gaminami produktai, o kalba, kai naudodamas google vertėją gali išsiversti tiek, kad suprastum praktiškai bet kokios kalbos tekstą, yra tik komunikacijos įrankis. Žinoma, provokuoju Jus, bet juk galima svarstyti ir taip. Tai net racionalu. Kita vertus, kodėl, Jūsų nuomone, taip mažai diskutuojama apie lituanistikos katedrų pertvarką?
– Rektoratas tikrai Lietuvių literatūros katedros nenaikino. Yra čia ir mano dalis kaltės – per savo knygos ,,Asmeniniai kursai“ sutikimą Rašytojų klube pasakiau, kad tai lyg rekviem klasikinei Lietuvių literatūros katedrai, tai universitetinei struktūrai, kuri prisiimdavo didžiausią atsakomybę už specialybės studijas, kuriai buvo būdinga vidinė sinergija, jei ir neapsieidavo be nesutarimų. Dabar struktūros keičiamos ir keičiasi, katedros nebėra tokios reikšmingos. Atsakomybė – dabar universitete dirbančių. Bet man patiko, kad daug žmonių sureagavo į lituanistiką, į jos padėtį, pasisakymais, parašais. Vadinasi, lituanistika svarbi ne tik lituanistams. Taip reiškiasi ir gyvas tautinis instinktas. Įsivaizdavau žmones, kuriems knygos, mokslai gal ir ne taip svarbu, bet lituanistika yra mūsų, tad tegul būna. Bet diskusijoms reikia išmanymo.
– Šiemetinėje Knygų mugėje per keturias dienas buvo pristatyta dešimt tūkstančių knygų. Reikia metų, kad bent pavartytum visas šias knygas ir atsirinktum, ką skaityti. Kaip Jūs susiorientuojate, ką verta skaityti? Ar pildote naujomis knygomis savo biblioteką? Ar domitės literatūros naujienomis, madomis? Gal turite kokių vertingų patarimų knygų mylėtojams?
-Dar prieš porą dešimtmečių buvau tikra, kad knyga šventas dalykas, kad nėra tokios knygos, kuri gali kelti kokį pavojų. Deja, dabar taip nebegalvoju. Ir knygų yra visokių. Tarp tų mugės tūkstančių knygų daug tuščių puslapių, daug vienadienio skaitalo, daug to, ko nė neverta imti į rankas. Komercija, pelnas, gebėjimai prisisiurbti prie kokio fondo. Bet buvo mugėj pristatoma, viešinama ir gerų knygų ir net labai gerų. Daug svarbių kultūrinių renginių. Mugė juk ne koks elitinis renginys, mugė – demokratiška iš prigimties. Kaip ir kiekvienas turgus.
Mano skaitymas specifinis – mažai romanų, daugiau poezijos, filosofijos. Reikiamos knygos kažkaip pasiekia mane. O kurios nepasiekia? Apsieinu be jų. Pasiimu iš lentynos pernai ar užpernai įsigytą. Knygų turiu per daug, nors gerų gal ir per mažai. Naujų lentynų, deja, nebeperku.
Literatūros naujienomis domiuosi, madomis – ne.
Knygų mylėtojai paprastai žino, ko jiems reikia.