Likus mažiau nei mėnesiui iki mono šou “Purvas” premjeros Lietuvos salėse, jį režisavęs bei šiame spektaklyje vaidinantis Kostas Smoriginas neslėpė, jog patiria nemenką jaudulį ir atsakomybės svorį. Visgi susitikimo su publika laukimą lydi ir daug šviesių prisiminimų apie Anapilin išėjusį aktorių Vytautą Šapranauską – būtent jam buvo parašyta ši pjesė, kurios, jis, deja, nebespėjo suvaidinti.
„Publika juoksis iki ašarų, tačiau neabejoju, kad ir suklus. Ši Sigito Parulskio pjesė, nors ir kupina humoro, tačiau tuo pačiu – rimta, jautri, išties graži. Tai nėra kažokia tuštybių mugė“, – kalbėjo K.Smoriginas.
„Purvas“ pasakoja apie nebe pirmos jaunystės aktorių, atveria jo sukauptą sukauptą minčių, pastebėjimų, vyro ir moters bendro buvimo patirties bei suvokimo pasaulį. Spektaklis sužavės daugelį tų, kurie sprendžia tragikomiškas tarpusavio santykių ar kitas gyvenimo lygtis.
Pjesė ne kartą buvo redaguota, tačiau K.Smoriginas puikiai prisimena V.Šapranausko reakciją, kuomet jis pats balsu pirmąkart perskaitė „Purvą“: „Kokia liūdna pjesė“, – pratarė tuomet Vytautas. Mačiau, o jis ir neslėpė savo akių, kurios prisipildė ašarų“.
Kamerinėje aplinkoje – „Vandenio“ muzikos klubo salėje Palangoje – K.Smoriginas ir V.Šapranauskas buvo susitikę parepetuoti tris kartus. Kiekvienąsyk užtrukdavo apie keturias valandas, o po to skirstytis neskubėdavo – dar traukdavo prie jūros pažvejoti. Kai „Juodojo humoro turo“ pasirodymų grafikas tapo išties intensyvus, V.Šapranauskas „Purvo“ visgi neišmetė iš galvos. „Vytautas labai norėjo imtis kažko visiškai kitokio nei anekdotų vakarai ar komedijos formatas – kažko rimtesnio, graudesnio, švelnesnio. „Jau tuoj, tuoj…“, – vis sakydavo jis, kai „Purvo“ repeticijoms tapo sunku rasti laiko. O po to – toji nelaimė…“, – prisiminė K.Smoriginas.
Tai, jog spektaklis dedikuotas jame turėjusiam vaidinti šviesios atminties aktoriui, – natūraliai gimęs kūrybinės komandos sprendimas, kupinas nuoširdžios pagarbos, o ne gedulingo patoso. „Paskutinė „Purvo“ redakcija buvo adaptuota man, personažas kupinas manęs, tačiau, tikiuosi, kupinas jis ir Vyto, ir S.Parulskio… Galvoju, jei Vytautas šį mono šou matytų – graudžiai juoktųsi. Visgi jis juoktųsi!”.
„Mono“ žanras K.Smorigiui puikiai pažįstamas – jis režisavo tikrais hitais Lietuvoje tapusius Robo Beckerio „Urvinį žmogų”, Sigito Parulskio „Laukinę moterį”. „Galima mėginti lyginti juos ir „Purvą“, bet manau, kad šis mono šou – „protingesnis“. Nenoriu įžeisti R.Beckerio, tiesiog „Purvas“, kuris kalba apie daugybę įvairių dalykų – nuo šeimyninių vyrų ir moterų santykių iki pornografijos, nuo politikos iki meilės Lietuvai – artimesnis mūsų mentalitetui, suprantamesnis. Pjesė šviežia ir kitokia“.
K.Smoriginas neslėpė, kad pusantros valandos „mono“ bendravimas su publika – nemenkas iššūkis: „Pirmiausiai, reikia turėti, ką pasakyti – kitu atveju po 20 minučių pasirodymas bus baigtas. Reikia drąsos ryžtis savimi užpildyti erdvę, joje išgyventi visą gyvenimą nebijant pasijuokti iš savęs, o tuo pačiu atveriant akis kitiems apie daugelį mums visiems aktualių dalykų”.
Mono šou „Purvas“ premjera startuos spalio 11 d., o Klaipėdoje šis spektaklis bus parodytas spalio 19 d. renginių salėje „Vakaris“. Iki gruodžio pradžios pjesė bus parodyta net trisdešimtyje šalies salių. Planuojama, kad spektaklis neapsiribos Lietuvos miestais – Didžiojoje Britanijoje gyvenančios tautiečių bendruomenės taipogi turės progą jį išvysti.
