Vos prasidėjus renovacijos procesui, jau giriamės, kad štai per metus renovavome kelis šimtus namų, darbai sparčiai juda į priekį, bet apie renovacijos proceso klaidas ir nesklandumus kalbėti vengiame. Be reikalo – tai daryti būtina tam, kad ateityje nereikėtų spręsti dar didesnių bėdų ar gyventi su skaudžiomis neapsižiūrėjimo ir aplaidumo klaidomis.
Vos prasidėjus renovacijos procesui, jau giriamės, kad štai per metus renovavome kelis šimtus namų, darbai sparčiai juda į priekį, bet apie renovacijos proceso klaidas ir nesklandumus kalbėti vengiame. Be reikalo – tai daryti būtina tam, kad ateityje nereikėtų spręsti dar didesnių bėdų ar gyventi su skaudžiomis neapsižiūrėjimo ir aplaidumo klaidomis.
Lietuvoje šiuo metu yra daugiau kaip 34 000 renovuotinų daugiabučių namų. Darbo daug, bet didžioji dalis bendrovių, kurios atlieka namų renovavimo darbus, neturi nei tinkamai šiems darbams paruoštų specialistų, nei reikalingos įrangos. Dar daugiau – praktiškai niekas negali pasakyti, ar renovacijai yra naudojamos kokybiškos medžiagos. Problemų gniūžtė netruko virsti milžinišku kamuoliu – pasitaikė net tokių situacijų, kai viena Aplinkos ministerijos darbuotoja, kurios vyras, yra „Paroc“ akmens vatos, plačiai naudojamos renovacijos darbuose, atstovas, agitavo šiltinant renovuojamų namų sienas dėti kuo daugiau tos mineralinės vatos… Gal ir reikalinga, gal ir kokybiška ta vata, tačiau ar visais atvejais ji nepakeičiama? Ar nėra geresnių, tinkamesnių ir pagaliau pigesnių alternatyvų? Bet nėra kam tų alternatyvų ieškoti.
Lėktuvo valdymas nieko neišmanant
Nuo pat renovacijos proceso pradžios nebuvo reikalingų mokymų specialistams paruošti. Susiimta tik dabar, o, mano manymu, neprotinga valdyti lėktuvą, neturint apie jį jokio supratimo…
Vis pasigirsta pranešimų apie, esą, uoliai dirbančius valstybinės statybų priežiūros pareigūnus, kurie turi prižiūrėti renovavimo proceso kokybę, bet panašu, kad prižiūri kažkaip aplaidžiai arba nežino, į ką žiūrėti. Štai prieš keletą dienų, Kaune patikrinus Rytų gatvėje modernizuojamą daugiabutį, paaiškėjo, kad namo išorės sienų termoizoliacinės sistemos plokštės buvo tvirtinamos nesilaikant projekto sprendinių.
Ir nėra ko stebėtis – susikūrę trumpalaikiai, vieno projekto uab‘ai, surankioję įvairaus profilio, dažnai to darbo jau ir nebedirbančius statybininkus, prašo tokių statybos „asų“ paklijuoti kokį kampą, kitą. Taip ir dirba tokie „specialistai“ – kur palipdo, kur paklijuoja ar pakala, o paskui renovuoto ir iš išorės labai dailiai atrodančio namo gyventojai stebisi, iš kur čia tas vėjas pro naujų sienų tarpus veržiasi? Taigi namas ir aplinka pagražėjo, atrodo estetiškiau, tačiau efektyvumo jokio.
Darbų kokybė yra labai abejotina – ne vienas atvejis, kai paukščiukai naująjį sienų apšildymą prakapoja, patenka drėgmė, atsiranda plyšiai, įtrūksta sienos ir sumažėja šiluminė varža, kuri yra vienas iš pagrindinių renovacijos naudos kriterijų. Be to, anksčiau niekas itin nekreipė dėmesio į balkonus – pasirodo, nesvarbu, kad sienas „apsiuvai“, langus pakeitei, nekokybiška balkonų plokštė, arba, kitaip sakant, atitvaras iš išorės, veikdavo kaip koks šalčio daviklis, dėl ko šaldavo kambariai…
Kitas variantas – „super apšiltinimas“. 2,5 centimetrų vatos storis apšiltinamo namo sienose sukuria tokią pačią šiluminę varžą kaip ir 10 centimetrų. Taigi, klausimas – kam naudinga, kad tos vatos į sienas būtų prigrūsta gerokai daugiau negu reikalinga? Turbūt mažai kas ginčysis, kad tai – kuo daugiau šios vatos parduoti siekiančių prekybininkų interesas. Juk uždarbis didesnis. O paprastas žmogus – namo gyventojas – juk ne specialistas, nelabai ką supranta: jam pasako, kad reikia dėti 10–15 centimetrų storio vatos sluoksnį, tiek jis ir dės… O kur tie specialistai, ką tuo metu jie tikrina – niekas nežino.
Investavo, o liko kvailio vietoje?
Praeitoje kadencijoje valdžioje buvę konservatoriai labai daug šūkavo ir rėkavo, bet nė vieno namo taip ir nerenovavo. Mes tą renovavimo procesą pradėjome – paruošti techniniai projektai, vykdomi darbai ir tuo reikia pasidžiaugti, tačiau šio proceso mechanizmas turėtų būti rimtai ir tvarkingai sustyguotas, ypač daug dėmesio skiriant renovacijos kokybės klausimui ir garantijoms užtikrinti. Traukinys pagaliau pajudėjo, bet pajudėjusį traukinį reikia statyti ant tinkamų bėgių, kad vėliau nereikėtų ieškoti kaltų ir gailėtis, kad kažkas liko nepamatyta.
Vieno namo renovacija vidutiniškai kainuoja 1 milijoną litų. Tačiau reikia pasirūpinti, kad atlikus vieną renovaciją, mums, kaip lenkams, kurie jau trečią renovaciją vykdo, netektų daryti antros bei trečios ir kelti klausimo, ar ne geriau tada tą namą išvis nugriauti ir naują pastatyti?
Ekspertai teigia, jog po 5–6 metų nekokybiškai renovuotuose namuose gyvenantys žmonės už šildymą mokės tiek pat, kiek mokėjo prieš renovaciją. Va, čia tai bomba! Žmonės investavo pinigus, jiems buvo sakoma, kad, renovavus pastatą, buto vertė padidės 20 procentų, jie už šildymą mokės net iki 40 procentų mažiau, o staiga gali paaiškėti, kad tas renovuotas pastatas – tiesiog kevalas ir realiai jokios naudos neduoda ir visi lieka kvailio vietoje.
Bus, švelniai tariant, labai nemaloni situacija, kai „suvalgius“ europines, valstybines ir pagaliau pačių žmonių lėšas pamatysime, kad norimas ir lauktas rezultatas – taip ir nepasiektas.
Traukinys ant tinkamų bėgių
Kaip gi elgtis, kad pagaliau sėkmingai išjudinę renovacijos procesą, išvengtumėme skaudžių klaidų? Pirmiausia, reikia paruošti specialistus, kurie dirbtų išimtinai šioje srityje, turėtų specialią įrangą ir nesakytų, kad jeigu plyšio plika akimi nesimato, vadinasi, darbas atliktas gerai. Juk rekonstruojant tiltus, viadukus, tiesiant kelio atkarpas, po visų darbų pjaunamas skersinis pjūvis ir žiūrimas skersinis sluoksnis – kokia darbų kokybė. Tai daro kvalifikuoti ekspertizės specialistai. To paties reikia ir renovacijos procese.
Ir dar vienas svarbus ir ramybės neduodantis klausimas – kas gi turi duoti žmonėms garantijas dėl kokybiškos namo renovacijos? Jie investuoja savo pinigus, santaupas, skolinasi iš banko, o kur garantijos, kad jie gauna kokybę? Kas jiems turi atsakyti į klausimą, kiek metų darbai „laikys“? Kas turi garantuoti – ar tai firma, atlikusi darbus, ar bankas, ar draudimo kompanija, ar valstybė, vykdanti renovacijos programą? Juk pastaroji turi būti socialiai atsakinga ir vykdyti tokių projektų kontrolę.
O iš tiesų, viskas gana paprasta: kai bus pareikalauta, kad būtų garantijos, tuomet iškart ir kokybinis faktorius pakils aukštyn.
