R.Vilpišauskas. Politinės lyderystės Lietuvoje paieškos

Artėjant Seimo rinkimams Lietuvoje intensyvėja diskusijos apie pagrindinių partijų kandidatus bei politikų populiarumo reitingus, kuriais remiantis mėginama dėlioti galimas porinkimines koalicijas. Tokių diskusijų vedėjai bei dalyviai labai dažnai naudoja „lyderio“ sąvoką. Ir dažniausiai ją naudoja prilygindami formaliai vadovaujančiai pozicijai. Tačiau lyderystės sąvoka reiškia daug daugiau, o išsamesnis jos aptarimas gali parodyti, ko trūksta Lietuvos politikoje.

Vien tai, jog Lietuvoje palyginus labai mažai kalbama apie lyderystę, bet labai dažnai vartojama lyderio sąvoka gana gerai parodo formalistinį požiūrį į šį reiškinį. Lyderiais paprastai vadinami arba politikai, užimantys vadovaujančias pareigas savo partijoje ar valdžios institucijoje, arba pirmaujantys visuomenės apklausose. Bet ar tokie vadovaujančias pareigas užimantys ar populiarumu besimėgaujantys politikos veikėjai imasi lyderystės, spręsdami visuomenei aktualias problemas? Deja, labai retai.

Norint suprasti, kodėl taip yra, verta prisiminti, kaip apibrėžiama lyderystė. Vakarų politinės minties tradicijoje lyderystė siejama su bendrų tikslų formulavimu bei žmonių sutelkimu jų įgyvendinimui. Kitaip sakant, lyderystė apima pastangas pasiekti šalies visuomenės (bendruomenės ar organizacijos) narių sutarimą dėl aktualių problemų apibrėžimo ir reikiamos paramos sutelkimą šių problemų sprendimui.

Tai reiškia, kad lyderystė yra ilgalaikių, nuolatinių ir tikslingų pastangų rezultatas. Ji neatsiejama nuo bendrų spręstinų problemų ar siektinų tikslų apibrėžimo (tam reikia gebėjimo reflektuoti ir analizuoti padėtį), nuo kitų žmonių, interesų grupių nuostatų atpažinimo (tam reikia nuovokumo, emocinio intelekto bei pasitikėjimo savo komanda, kuri padeda organizuoti problemai nustatyti reikiamos informacijos rinkimą), nuo tinkamų priemonių iškeltiems tikslams pasiekti pasirinkimo (tam svarbus geras konkrečios problemos supratimas bei gebėjimas įvertinti, kas už ką sumoka ir kas gauna siūlomų priemonių naudą), nuo bendravimo ne tik su pritariančiais, bet ir besipriešinančiais ar abejingais siūlomiems sprendimams (tam reikia nuoseklumo ir kantrybės palaikant nuolatinį dėmesį prioritetiniams klausimams bei gebėjimo ieškoti kompromisų).

Kitaip nei dažnai manoma, lyderystei svarbus ne herojiškas elgesys ar individualus pasiaukojimas kitų vardan, bet gebėjimas sutelkti kitų žmonių paramą reikiamiems pokyčiams ir kartu juos įgyvendinti. Pokyčiams, kurie išeina už asmeninės naudos ir karjeros siekių ir yra būtini tam, kad valstybė išliktų ir klestėtų besikeičiančiame pasaulyje. Nors geri pavyzdžiai gali įkvėpti pasekėjus ir tapti stipria motyvuojančia jėga, lyderystei reikia daugiau, nei sektino pavyzdžio rodymas. Pavyzdžiui, A.Kubiliaus vyriausybės sprendimas pirmiausia santykinai ženkliai susimažinti savo pačių atlyginimus prasidėjus krizei 2008-2009 m. nepadėjo sutelkti visuomenės paramos atlyginimų, rentų ar pensijų mažinimui.

Lyderystė visada susijusi su rizika, nes tie, kurie jos imasi, paprastai susiduria su tyliu ar atviru pasipriešinimu inicijuojamiems pokyčiams – dažniausiai dėl to, jog skiriasi suvokimas apie siūlomų reformų pasekmes arba siūlomos priemonės kitiems tiesiog reiškia praradimus. Politikoje dažnas išteklių perskirstymas reiškia, kad vienos visuomenės grupės gauna naudą kitų sąskaita. Be to, dauguma žmonių apskritai yra linkę palaikyti esamą padėtį ir nenori pokyčių. Dėl to jauni žmonės labai dažnai nusivilia politine veikla ar darbu valstybės tarnyboje – jie neįvertina potencialaus aplinkinių pasipriešinimo, manydami, kad pokyčiams realizuoti pakanka entuziazmo, gerų ketinimų ir protingų idėjų.

Grįžtant prie klausimo, ar lyderystė tapatintina su vadovaujančiom pareigom bei populiarumu, pirmiausia reikia pripažinti, kad oficialios pareigos – prezidentės, premjero, ministro ar Seimo nario – neabejotinai suteikia administracinių išteklių, autoriteto ir matomumo, kurie, tinkamai panaudoti, gali padėti sutelkti žmones ir imtis reikalingų pokyčių. Tačiau ar dažni atvejai, kai politinių institucijų vadovai iš tiesų imasi lyderystės, spręsdami aktualiausias Lietuvos visuomenės problemas? Deja, tokių atvejų nėra daug.

Kaip rodo tyrimai, bene ambicingiausias reformas deklaravusi A.Kubiliaus vadovaujama XV vyriausybė sugebėjo įgyvendinti tik nedidelę dalį savo programoje suformuluotų pertvarkų. Vertinant dabartinės valdančiosios daugumos darbą galima konstatuoti, kad net ir mėginimų imtis lyderystės reformoms įgyvendinti buvo labai mažai. Išskirtini tik tokie atvejai kaip finansavimo krašto apsaugai padidinimas bei naujojo socialinio modelio priėmimas. Pastarasis atvejis, kaip yra pastebėjęs kolega Vitalis Nakrošis, gali pateikti ypač įdomių įžvalgų apie politinę lyderystę Lietuvoje. Įdomu tai, kad būtent šios sudėtingos reformos atveju premjeras A.Butkevičius parodė neįprastą nuoseklumą, palaikydamas socialinės politikos bei darbo santykių reguliavimo reformą. Vis dėlto nepaisant jo palaikymo, ekspertų parengtų siūlymų paketo bei dalies opozicijos paramos, reikalingos tam, kad Seime galiausiai būtų priimti sprendimai dėl darbo santykių reformos, ši reforma yra užstrigusi po prezidentės veto ir jos perspektyva šiuo metu neaiški. Atrodo, kad premjero bandymas imtis lyderystės nepavyko dėl to, jog nebuvo skirta pakankamai dėmesio, ieškant sprendimo, priimtino oponuojančioms visuomenės grupėms bei prezidentei. Nepaisant sutarimo dėl darbo santykių reformos būtinybės, išsiskyrė pamatiniai įsitikinimai dėl to, ar suderinami darbdavių ir darbuotojų interesai bei kokios taisyklės yra tinkamiausios, kad verslas galėtų lanksčiai reaguoti į rinkos pokyčius, ir tuo pačiu apsaugoti darbuotojų interesus. Apskritai, dažniausiai būtent dėl nepakankamo vadovaujančias pareigas užimančių politikų dėmesio, ieškant skirtingus įsitikinimus turinčioms grupėms priimtino sprendimo, Lietuvoje žlunga reikalingų reformų inciatyvos.

Kita vertus, reikia pastebėti, kad lyderystės neretai imasi jokių oficialių pareigų neužimantys aktyvūs žmonės. Šiuolaikinės Lietuvos istorijoje turbūt ryškiausias lyderystės pavyzdys yra į nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. atvedęs Sąjūdis. Jame buvo daug jokių oficialių pareigų neužimančių sąjūdiečių, kurie sutelkė kitus mažesnių bendruomenių būrimosi iniciatorius bei didžiąją dalį visuomenės. Iš pastarojo meto lyderystės pavyzdžių paminėtinos iniciatyvos „Renkuosi mokyti“, „Kurk Lietuvai“, neseniai suorganizuotos Molėtų žydų atminimo eitynės ar iniciatyva „Balsuok atsakingai“. Šiais atvejais svarbų vaidmenį atlieka oficialių pareigų neužimantys žmonės, kurie imasi lyderystės sprendžiant įvairias Lietuvos visuomenės problemas – nuo atminties politikos ir susitaikymo iki švietimo kokybės, paskatų sugrįžti emigravusiems stiprinimo bei pilietinio aktyvumo. Tokie pavyzdžiai iliustruoja, kad lyderystės gali imtis bet kas, o demokratinėje visuomenėje vadovaujančių pareigų neužimančių žmonių lyderystė neretai tampa svariu postūmiu prie tokių iniciatyvų prisidėti ir reitingais besirūpinantiems politikams.

Beje, populiarumo santykis su lyderyste yra ypač prieštaringas. Nors atrodytų, kad būtent visuomenės palaikymas, atsispindintis nuomonių reitinguose, suteikia stiprų pagrindą pokyčius norintiems inicijuoti politikams, noras išlaikyti populiarumą dažniausiai tampa pagrindine kliūtimi imtis lyderystės. Viena vertus, politikų noras būti išrinktiems ir turėt valdžią yra suprantamas – tai suteikia daugiau galimybių ir išteklių įgyvendinti savo idėjas. Kita vertus, kaip jau minėta, valdžią turintys politikai retai imasi lyderystės pokyčių įgyvendinimui, nes nesugeba sutelkti jiems reikiamos visuomenės ir kitų politikos veikėjų paramos. Tada buvimas valdžioje geriausiu atveju tampa savitiksliu, kai mėginama „ramiai atbūti kadenciją“ ir nepadaryti klaidų, o blogiausiu atveju – būdu pasirūpinti savimi ir savo rėmėjais. Populiarumo siekiantys ir norintys laimėti rinkimus politikai nedrįsta nerealistinių lūkesčių turintiems rinkėjams pasakyti tiesos apie tai, kad jie nėra pajėgūs išspręsti visų jų gyvenimo problemų, o tuo labiau – kad kai kurios reformos gali būti skausmingos ir nenaudingos dabar, bet jų reikia tam, kad šalis išgyventų ir stiprėtų ilgesniam laikotarpyje. Net ir kai reitingai, atrodytų, nebeturėtų būti aktualūs, kaip šiuo metu jau nebeturinčiai teisės kituose rinkimuose kandidatuoti prezidentei, kažkodėl turimo populiarumo nesiryžtama panaudoti reikiamų pokyčių inicijavimui.

Galiausiai, verta pastebėti, kad lyderystės tyrimai gali pateikti įdomių įžvalgų ir apie šiuo metu vienos Lietuvoje išpopuliarėjusios partijos akcentuojamą nepartinių profesionalų vaidmenį. Kaip teigia Harvardo universiteto lyderystės tyrėjai R.Heifetz ir M.Linsky, žmonėms kylančios problemos gali būti skirstomos į technines bei adaptyvias. Techninėms problemoms išspręsti užtenka ekspertinių žinių ir galios priimti sprendimus. Tuo tarpu adaptyvioms problemoms, kurios susijusios su žmonių elgsenos ir įpročių kaita, spręsti reikia naujų sprendimo būdų paieškos, eksperimentavimo ir sistemos dalyvių įtraukimo. Kaip teigia minėti autoriai, dažniausia lyderystės iniciatyvų žlugimo priežastis yra adaptyvių problemų painiojimas su techninėmis – kai atrodo, kad pokyčiams įgyvendinti užtenka profesionalaus išmanymo bei galios priimti sprendimą. Tačiau bendrų tikslų įgyvendinimui reikalingiems pokyčiams, kurie daro įtaką visuomenei ir perskirsto išteklius tarp jos grupių, – o dauguma politinių sprendimų yra būtent tokie, – reikia daug daugiau, nei profesionalaus išmanymo ir valdžios.