Veros Švilpienės gyvenime buvo daug skurdo ir artimiausių žmonių netekčių, palaidojo vyrą ir sūnų. Ištvėrė, 80 – ečio sulaukė, tačiau, kaip pati sako, „širdelė jau šlubuoja“...
Raguvėlė nuo Anykščių nutolusi 35 kilometrus Panevėžio kryptimi ir, pasak Troškūnų seniūnijos seniūno Antano Jankausko, gyventojai darbo ieško ir apsipirkti važiuoja į Aukštaitijos sostinę, kuri daugiau kaip 10 – ia kilometrų arčiau nei Anykščiai. Dvaro garsinta Raguvėlė ribojasi su Raguvėlės viensėdžiu, Konciapolio kaimu ir Panevėžio rajono Nibragalio kaimu, pakraščiais šliejasi prie Panevėžio rajono miškų. Raguvėlėje gyvena 317 gyventojų. Seniūno nuomone, Raguvėlė atsigauna iš sąstingio – aktyviai reiškiasi VŠį „Gelbėkit vaikus“ Raguvėlės vaiko raidos centras, (vadovė Regina Zorgevičienė), kitos visuomeninės organizacijos, darbo žmonėms duoda nemažas ūkininko Arūno Cicėno ūkis, šiemet puse etato pradėjo dirbti kultūros darbuotoja.
Dvarą puoselėjo Komarų
giminė
Važiuojant per Raguvėlę Panevėžio link, žvilgsnis kliūna už dvaro pastatų, turinčių kelių šimtmečių istoriją ir palyginti neblogai išsilaikiusių iki mūsų dienų. Geometrinio planavimo, klasicizmo bei romantizmo architektūros paminklas – Raguvėlės dvaro sodyba – aprėpia apie 20 hektarų plotą, kuriame išlikę dvi dešimtys pastatų. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, XVII amžiuje dvaras priklausė Sokolovskiams, kurį apie 1698 – 1701 m. įsigijo Ukmergės pavieto kardininkas Mikalojus Komaras – Zabožinskis. Nuo tada dvarą puoselėjo šios giminės atstovai. XIX a. ketvirtame dešimtmetyje buvo pastatyti pagrindiniai dvaro rūmai, oficina, ratinė, svirnai, smuklė. Beje, dvare buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I su visa palyda.
1784 m. paminėta Raguvėlės koplyčia, į kurią laikyti pamaldų iš Troškūnų atvykdavę vienuoliai bernardinai, o 1796 m. Komarai pastatė medinę bažnyčią, kuri ne kartą perdažyta, remontuota veikia iki šiol. Joje yra vieni seniausių Anykščių krašte vargonai.
Raguvėlės dvare nuo 1907 m. veikė mokykla, kurią atidarė Konstantinas Komaras išlaikęs lietuvę mokytoją. Mokykla 1986 – 2014 buvo pasiekusi nepilnos vidurinės mokyklos statusą, pastatytas naujas didelis mokyklos pastatas, tačiau pernai rudenį mokykla pertvarkyta į Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos Rguvėlės pradinio ugdymo skyrių.
Nacionalizuotuose Komarų dvaro rūmuose veikė žemės ūkio mokykla, iki 1971 – ųjų – Raguvėlės žemės ūkio technikumas, iki 1975 – ųjų Raguvėlės vienmetė bitininkystės – sodininkystės mokykla, tad Raguvėlę prisimena didelis būrys nūnai garbaus amžiaus buvusių žemės ūkio specialistų.
Dvaro rūmai remontuoti 1983 m. pagal architekto Romualdo Kazlausko projektą, vėliau – jau atkurtos Nepriklausomybės metais. Kurį laiką restauruotame svirne veikė kavinė.
Dvaras 1992 m. buvo grąžintas Komarų giminės paveldėtojai Alinai Rimševičienei – Komaraitei, kuri gyvena dvare. Jai grąžintas dvaras suteikė nemažai džiaugsmo, tačiau dar daugiau rūpesčių dėl jo būklės. Laikas vėl ardo dvaro rūmus, kuriems, kaip paminklui, trūksta valstybės dėmesio ir lėšų.
Dvarininkas, politikas ir garsus sportininkas Vladislavas Komaras iš Lenkijos į gimtinę negrįžo.
Nuo 1944 iki 1963 metų Raguvėlė priklausė Panevėžio apskrities Miežiškių valsčiui, veikė Raguvėlės darbo žmonių deputatų vykdomasis komitetas. Vėliau ir iki šiol Raguvėlė priklauso Troškūnų seniūnijai. Ji buvo Raguvėlės tarybinio ūkio, kolūkio centrine gyvenviete ir apie 1986 – uosius čia gyveno ir dirbo 400 žmonių.
Šnekučiavosi…
Gyvenimas Raguvėlėje niekuo nesiskiria nuo kitų didžiųjų rajono kaimų. Vienas kitas į užsienį nepabėgęs jaunuolis darbo susiranda Panevėžyje, o senesni jau niekur neskuba – susitikę pakalba apie politiką, orus ar tiesiog kasdieninius pavasario darbus. Taip besišnekučiuojančius sutikau Raguvėlėje gimusį ir augusį Joną Giedrį ir 1971 – aisiais su paskyrimu, baigus žemės ūkio technikumą, atvykusį Petrą Krištopaitį. Atvykėlis čia sukūrė šeimą, užaugino vaikus ir jau seniai yra pats tikriausias, kaimynų gerbiamas šio kaimo gyventojas. „Dukra dirba ligoninėje Panevėžyje, sūnus – Vilniuje. Turiu tris anūkus, tad ko daugiau bereikia?“ – prasitarė saugumo technikos, vėliau stacionarinių įrenginių technikos inžinieriumi dirbęs vyras, kurio felčere dirbusi žmona Rimutė yra pelniusi ypatingą šio kaimo žmonių pagarbą. Mat ir dabar ji pataria, o kai paprašo ir vaistus suleidžia kaimiečiams.
Su P. Krištopaičiu šnekučiavęsis Jonas Giedrys, daug metų kolūkmečiu dirbęs traktorininku, kombainininku gimė, užaugo ir gražiausius metus nugyveno Raguvėlėje. Gyvena su žmona Virginija ir sūnum Robertu, šiek tiek ūkininkauja.
Ištvėrė vargą ir netektis
Saulėtą dieną prie alytnamio triūsė 30 metų tarybinio ūkio, kolūkio kasininke dirbusi Vera Švilpienė. Moteris gyvena viena. Gyvenimas nelepino senelio, Muravjovo Koriko į stepes ištremto, anūkės. „Per kelias kartas išliko pasakojimai, kaip juos pėsčius į tremtį varė. Pavolgio stepėse temperatūra naktimis nukrisdavo iki 40 – ies šalčio, o dieną pakildavo iki beveik tiek pat šilumos, – sakė moteris. – Lietuvių kaimas vadinosi Čiornaja Padina, apie jį net filmas yra sukurtas, vadinasi „Troškulys“. Po Spalio revoliucijos daugelis tremtinių grįžo į Lietuvą, tačiau mes negalėjome, sunkiai sirgo mano mama. Grįžome į Gudžiūnų kaimą Kėdainių rajone, o 1946 – ųjų pavasarį atsikėlėme į Raguvėlę“.
