Spalio 22 dienos vakarą Rašytojų klubas pakvietė į anykštėno rašytojo Rimanto Povilo Vanago sukaktuvinį vakarą. Renginio afiša skelbė: „Sukaktuvinis rašytojo Rimanto Povilo Vanago kūrybos vakaras su antro vardo pristatymu, mažosios prozos rinkinio Šventoji mano dvynė ir eilėraščių knygos Onyx parodymu, su anykštėnų nuotykių šiupiniu Linksmasis metraštis.
Spalio 22 dienos vakarą Rašytojų klubas pakvietė į anykštėno rašytojo Rimanto Povilo Vanago sukaktuvinį vakarą. Renginio afiša skelbė: „Sukaktuvinis rašytojo Rimanto Povilo Vanago kūrybos vakaras su antro vardo pristatymu, mažosios prozos rinkinio Šventoji mano dvynė ir eilėraščių knygos Onyx parodymu, su anykštėnų nuotykių šiupiniu Linksmasis metraštis.
„Mes čia atvažiavom iš Anykščių dėl dviejų priežasčių. Jei galvojat, kad dėl manęs, tai ne visai taip. Pirma, kad noriu paaiškint, kodėl pasivadinau prie Rimanto dar ir Povilu ir antra priežastis, kaip visi dori lietuviai turi žinot, 2013 – ieji metai Lietuvoje paskelbti tarmių metais, todėl ir sakau visiems: sveiki gyvi, drūti, klyvi…”, – taip žaismingai rašytojas Rimantas Povilas Vanagas vakar Vilniuje, Rašytojų klube, pradėjo savo sukaktuvinį vakarą.
„Mainosi laikai, mainaus ir aš”, taip aiškino rašytojas, kodėl jam parūpo pasivadinti Rimantu Povilu, tai vardas žmogaus, kuris buvo svarbus sukaktuvininko mamos gyvenime, už kurio mama neištekėjo, bet ryšiai nenutrūko visą gyvenimą. Apie tą Povilą visi galime pasiskaityti „Sielių” serijos knygoje „Iš vieversių gyvenimo”.
O dėl tarmiškos šnektos, tai rašytojas sakė, kad nėra taip svarbu, kad anykštėnai nelabai linkę tarmiškai kalbėti, kur kas svarbiau, kad miestelyje dar yra tų anykštėnų.
Po nuotaikingos sukaktuvininko kalbos, žodį tarė viso pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininko pavaduotoja Bronė Lukaitienė, akcentuodama anykštietiškąjį rašytojo kūrybinį laikotarpį. „Anykščiai – mūsų pačių lemtis, gimtinė, namai, iš kur galima išvažiuoti ir visada galima sugrįžti. Rimantas P. Vanagas nepabijojo būti pavadintas provincialu, juk provincija nėra geografinė sąvoką, provincija dažniausiai apsigyvena mumyse”, -sakė B. Lukaitienė. Kalboje buvo pabrėžtas anykštėno rašytojo kūrybinis produktyvumas, kasmet po keletą knygų apie gimtinę, kurios tapo paminklu mūsų krašto gamtai, mūsų mažiesiems ir didiesiems anykštėnams. Nėra Lietuvoje nė vieno rašytojo, kuris apie gimtinę būtų parašęs per dvidešimt knygų. B. Lukaitienė sakė, kad šis faktas turėtų būti užregistruotas agentūroje „Factum” ir prašė, kad Rašytojų sąjunga tarpininkautų užregistruojant šį rekordą.
Kaip visada kuklus ir liaupsinimo nemėgstantis rašytojas po B. Lukaitienės kalbos juokavo : „ man būtų lengviau, jei žinotumėt, kad ne viskas ku ana pasakė yra teisybė” .
Su sveikinimo žodžiu į sukaktuvininko vakarą atėjo ir aktoriu Ferdinandas Jakšys. Jis skaitė ištraukas ir R. Vanago publikacijos rugsėjo mėnesio leidinyje „Metai”.
Vakaro metu rašytojas parodė, būtent parodė, o nepristatė, savo naujausias knygas, išleistas šiais metais. Tai mažosios prozos rinkinys „Šventoji mano dvynė”, į kurį patalpintos 33 miniatiūros iš daugiau nei dviejų šimtų, rinktų ištisus keturiasdešimt metų. Antroji – eilėraščių knyga „Onyx”.
Į puikią vakaro nuotaiką gražiai įsiliejo aktorių mėgėjų trupė, vadovaujama režisieriaus Arvydo Navalinsko, paruošusi nuotaikingą anykštėnų nuotykių šiupinį „ Linksmasis metraštis”. Čia žvejų, medžiotojų ir siauruko nuotykių epizodus suvaidino Rasa Poškuvienė, Radvilė Talačkaitė, Saulius Rasalas, Liudas Stakus, Albertas Pranskūnas, Gintautas Eimanavičius, Paulius Stankevičius. Susirinkusieji ilgais plojimais dėkojo linksmiems anykštėnams.
Na, ir neišvengiami sveikinimai ir palinkėjimai. Į eilę išsirikiavo kolegos rašytojai, kurso draugai, seni sukaktuvininko bičiuliai. Kurso draugas Jonas Kalinauskas pajuokavo, kad ir labai jau daug knygų R. Vanagas prirašė, bet iki šiol dar nėra nei vienos kulinarinės knygos ir palinkėjo, kad tokia atsirastų.
Rašytojas Algimantas Zurba pavadino mūsų mylimą rašytoją nenominuotu akademiku, nes kiekviena knyga apie Anykščius – tai enciklopedija, kad surinkta tiek medžiagos, kad nebūtų per daug būti ir šešis kartus habilituotam daktarui.
Rašytoja Birutė Jonuškaitė kreipėsi į R. Vanagą kaip į Anykščių krašto ambasadorių, o prie arbatos puodelio dar apgailestavo, kad pamiršo pavadinti sukaktuvininką Lietuvos kietmedžiu, nes ąžuolai jau baigia išnykti…
Visi dėkojo už linksmumą, kurį rašytojas padarė anykštėnams ir linkėjo, kad ateityje knygų būtų dar daug, kad nauji sumanymai tekėtų kaip Šventosios vanduo….
