Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rodos, dar ne taip seniai, mūsų tėvai ir seneliai džiaugėsi, kad Kūčias, Kalėdas ir kitas šventes galės sutikti nesislapstydami, kad niekas nebedraus laikytis lietuviškų papročių bei tradicijų.
Prisimenu vaikystę, kai atėjus advento metui žinodavome, kad penktadieniais negalima valgyti mėsos, nes pasninkas ir, šiukštu, – nevalia smaližiauti saldumynų. Būdavo negražu klausytis pernelyg garsios muzikos ar triukšmingai linksmintis, nes šis laikas – tai keturios savaitės susikaupimo. Tik tada, kai sulauksime kūdikėlio Jėzaus gimimo, galėsime džiugiai ir garsiai švęsti.
Per Kūčias, tėvams visą dieną atidirbus darbuose, vakare, žemę gaubiant sutemoms, išsiruošdavome į kelią, kuris vesdavo į aukštaitišką kaimą, pas babą. Čia susirinkdavo kelios šeimos. Baba platų stalą užtiesdavo balta staltiese. Po ja jaukiai šnarėdavo šiaudai, kuriuos, atėjus magiškam burtų metui, traukdavome, norėdami sužinoti savo likimą. Kiekviena šeimininkė šventiniam stalui patiekdavo nekasdienių valgių, paruoštų dar iš anksto, išvakarėse, o mes, vaikai, su džiaugsmu puošdavome eglutę. Po žaliaskare Kalėdų rytą rasime dovanų. Dengiant stalą, viena lėkštė – vėlėms. Susėdus prie stalo, pirmiausia – malda: padėka Dievui už tai, kad turime ką valgyti, kad visi esame sveiki, draugėn susibūrę. Maldoje prisimindavome ir tuos, kurių šalia nėra. Kryželis – aplink stalą, ratu. Visi laužiame nuo tos pačios plotkelės ir nematomi saitai sujungia šeimos narius.
Po vakarienės, suaugusiems belaukiant Bernelių mišių, prasidėdavo kalbos. Mes, mažieji, limpančiomis akimis nekantraudavome sulaukti dvyliktos valandos – vidurnakčio, kad išgirstume, kaip tvarte kalbasi gyvulėliai, ir pamatytume, kaip vanduo šuliniuose virsta vynu. O vyresnieji vidurnaktį lėkdavo į lauką klausytis, iš kurios pusės šunys loja, vienas per kitą skubėdavo glėbti tvorų ar nešti malkų ir skaičiuodavo – ar po porą? Per petį mesdavo batą ir spėdavo, kas lemta šiais metais: likti namuose, prie tėvų, ar pakelti sparnus?
Naujųjų Metų laukdavome kaip pažado, kuris išpildys troškimus – ne kasdieninius, bet ilgai nešiotus, galinčius pakeisti visą buitį bei būtį.
Ar Lietuvos išsivadavimo iš sovietmečio ir virsmo laisva šalimi laikotarpiu augusi karta, didele dalimi išsiblaškiusi po užsienius, vis dar laikosi šių, tėvų išsikovotų, tradicijų ir tebemoko jų savo vaikus? Ar prie Kūčių stalo vis dar kalbamos maldos ir ratu, iš rankų į rankas, siunčiamas kryželis? Ar neužgožia šio tylaus ir magiško ritualo rėksmingi televizijos šou garsai? O kokius patiekalus šiandien dedame ant Kūčių stalo, kai valgius siūlo nebe metų laikai, o prekybos centrai – ar vis dar su pasninku? Ir jei dar gyvos tos tradicijos, ar žinome, kokia jų prasmė?
Vakarų ir Rytų papročių mados jau senokai pinasi viena su kita ir atklydę iš svetur papročių vėjai kiaurai košia galvas, skatindami kurti naujus ritualus. Galbūt ne mažiau prasmingus.
Nors šiųmetė žiema ir nesisvaido sniego gniūžtėmis į langus, nors netenka bristi per pusnis, jau kurį laiką gyvename didžiųjų švenčių laukimu. Pilkam ir niūriam lietuviškam peizažui jaukumo teikia ne Kūčių vakarą, o dar gruodžio pradžioje papuoštos eglutės ir sužibę girliandų karoliukai. Nėra vaikams progų išsitraukti nei rogių, nei pačiūžų, nebent tik didmiesčių ledo arenose. Tad nemeluotą džiaugsmą dovanoja Kalėdų Senelio dirbtuvėlės.
Jau nuo mėnesio vidurio prasideda triukšmingi kalėdiniai vakarėliai įmonėse, įstaigose, visuomeninėse organizacijose, labdaros ar padėkos renginiai bei akcijos. Visa tai tikriausiai taip pat kuria tuos nematomus bendrystės saitus – tarp kolegų, bendraminčių, partnerių. Tad kodėl nepasibuvus drauge, nepasidžiaugus vienam kitu?
Dar kelios dienos, kelios valandos ir didysis Kalėdų stebuklas atvers būties slėpinius. Džiaugsimės gautomis dovanomis, o tas, kurios nedžiugins, galėsime grąžinti, pakeisti ar tiesiog priduoti į nepatikusių dovanų supirktuvę. Šis praktiškas požiūris vis priimtinesnis ir Lietuvoje. Gal dovanotojas rinko iš visos širdies, o gal išleido paskutinius pinigus, – nesvarbu: deja, šiemet jam pataikyti nepavyko, liko neatvertas dovanojimo slėpinys – dovanojant svarbu ne tik galvoti apie tą žmogų, kuriam skirta dovana, bet ir jį pažinti. O pažįstame tik per bendrą buvimą, per dalijimąsi ištisus metus – ne tik plotkele, bet ir darbais, svajonėmis, džiaugsmais ir rūpesčiais.
Po Kalėdų nutiksės į nebūtį paskutinė metų savaitė, ir užversime paskutinį 2019-ųjų metų lapą. Ką įrašėme į šiuos metus? Ką prasmingo nuveikėme, kokius žmones sutikome, ko pasiekėme, kokias savo ribas peržengėme? Ką šie metai įrašė į mūsų širdis: ar vis dar buvo pirmųjų kartų, kokias gyvenimo pamokas išmokome, kokiais rūpesčiais pažymėjo veidus, kokias ligas siuntė, o kiek akių kampučiuose atsirado naujų smulkių raukšlelių, liudijančių apie džiaugsmą?
Kiekvienam – savos godos, savi apmąstymai, subrandinti advento laiku, o gal netikėtai išnirę paskutinę prieššventinę naktį. Teaplanko Jus, visus iki vieno, didžiausio slėpinio stebuklas – galimybė pasidalyti savo godomis prie šventinio Kūčių stalo su kitu žmogumi.
