Jolanta Vozbutaitė
Tėvo kvapas. Kažkada ieškojau gerų eilėraščių apie Tėvą. Ir beveik nieko neradau. O jei ir buvo, tai dažniausiai susieti su kaimo tematika, žemdirbyste, neretai minima, kad tėvas kopinėjo bites ar vežė šieną. Nieko bloga, žinoma, bet ne visi tėvai juk gyvena kaime ir rytais pjauna žolę. Nėra tos tėvams skirtos poezijos… Ne kičinės, ne kone karikatūriškos, bet geros, tikros – nėra. Bent jau – nėra daug. Negaliu atsakyti į klausimą, kodėl apie tėvystę sąlyginai mažai rašyta, kur kas dažniau dainuotos odės motinystei. Galbūt tų eilėraščius kuriančiųjų tėvai buvo labai santūrūs, nerodė emocijų?.. Gal trafaretiškai ir klaidingai suvoktas vyriškumas jiems neleido vaikų apgaubti švelnumu?.. Ar galima daryti prielaidą, kad dalis tų poetų nekūrė apie tėvus eilių, nes jų – rūpestingų, įsitraukusių į savo atžalų gyvenimą – kaip ir neturėjo? Neturėjo apskritai?.. Nežinau. Gal ir turėjo, bet mūsų kultūroje labiausiai priimta dėkoti motinai. Manoma, kad tik ji myli besąlygiškai, ir apskritai – visada myli – vaikus. Dėl skyrybų irgi dažniau kaltinami vyrai. Ir kad po skyrybų ne visi beprisimena savo senuosius vaikus, juk atsiranda naujų. Kai gimsta ligotas vaikas, būtent vyrai greitai dingsta už horizonto linijos… Ir taip toliau, ir panašiai. Kas paneigs, kad taip būna? Antai net talentingas dramaturgas, prozininkas, Pulitzerio premijos laureatas Arthuras Milleris (labiausiai vis dėlto išgarsėjęs tuo, kad vienu metu buvo kino žvaigždės Marylin Monroe vyras) kadaise pasielgė su savo Dauno sindromu sergančiu vaiku lyg paskutinis padugnė, atidavė jį į vaikų namus. Nė viename savo interviu niekada sūnaus neminėjo. Tik rašydamas autobiografinę apybraižą, miglotai palietė našlaitystės temą, užsiminė, kaip Marylin Monroe jį mokė minioje atpažinti be tėvų augusį žmogų: pagal bedugnę vienatvę akyse. Paskui berniuką ėmėsi globoti viena bevaikė pora, ir Danielis puikiai adaptavosi. Kartą viename renginyje tėvas ir sūnus atsitiktinai susitiko. Danielis pribėgo ir apsikabino tėvą. Milleris buvo šokiruotas, bet greitai suėmė save į rankas ir nusifotografavo su sūnumi. O tada skubiai išvažiavo.
Žmonės nesuprato, kodėl Milleris taip elgiasi. Žinoma, kaip rašytojas, jis buvo įpratęs lengva ranka be sąžinės graužaties švaistytis savo herojų likimais, bet kaip jis galėjo taip pasielgti ir su realaus gyvenimo personažu, su savo sūnumi?.. Nejaugi supainiojo literatūrą su realybe? Kas lėmė jo poelgių motyvus – gėda, egoizmas, puikybė, baimė? Kas privertė Millerį išsižadėti tėvystės, pabėgti nuo jos?.. Ar jis buvo blogas tėvas, nes buvo blogas žmogus, ar, atvirkščiai, tapo blogu žmogumi, nes neįstengė tapti tėvu vienam savo vaikų, tam, kuriam tėviškumo reikėjo labiausiai?.. Suprantama, tai retoriniai klausimai, nes jau miręs Milleris į juos neatsakys. Gal tų atsakymų nė pats nežinojo.
Ne tik garsiojo rašytojo sūnus, daugybė žmonių tos tvirčiausios gyvenimo atramos – tėviškos meilės – niekada nepažino. Žinoma, jie išgyveno. Tik neklauskite, kaip. Būna, kartais gyvenimas labiau panašus į mirtį. O kitiems – nieko, atrodo, tas tėvas – buvęs nebuvęs. Tik įsprausti į kampą pripažįsta: labiau už viską norėjo turėti tėtį, kaip ir kiti vaikai. Vaikų meilė tėvui kartais išryškėja per keisčiausias detales. Kadaise kolegė pasakojo, kaip vaikystėj po tėvų skyrybų nešdavosi į mokyklą tėčio kaklaraištį: kad galėtų pauostyti jo kvapą. Tėčio kvapą. Aktorė Eglė Gabrėnaitė yra minėjusi, kad tėčio kvepalų ir tabako kvapą prisimena iki pat šių dienų. O Jurgai Šeduikytei tėvo kvapas – jau tik kapų žemės aromatas. Koks bebūtų tas tėvo kvapas, jo niekada nepamirši.
Nors ne visada vaiko meilė reiškia, kad tėvas yra labai geras. Kartais tik reiškia, kad jis apskritai yra. Vaikai dažnai myli besąlygiškai. Ir neretai neturi su kuo palyginti. Vis dėlto gerų tėvų – daug. Kiek?.. Ar tai, kad mes lyg mažiau matom tą pasiaukojančią tėvystę, mažiau ją apdainuojam, reiškia, kad gerų tėvų yra mažiau negu gerų motinų? O gal – visai ne?.. Geras tėvas kartais atstoja abu gimdytojus, nes, būna, ir motina kartais neturi nei laiko, nei noro rūpesčiui vaikais… Antai prisimenu vaikystės draugę, kuri kartu su tėvu ir sausainius kepė, ir žvejojo, jis jai kas rytą pynė kasas ir lygino uniformos prijuostę… Jos motina buvo didelė viršininkė darbe – namie jai iš šito vaidmens išeiti irgi nepavykdavo. Motina tiesiog buvo svarbi. O mergaitei reikėjo ne vien kritikos, bet ir meilės, ir dėmesio, ir palaikymo. Visa tai jai suteikė tėvas, ir vaikas, atstumtas motinos, mylėjusios tik sūnų, nejuto našlaitystės. Turbūt reikėtų tėvystei pastatyti paminklą. O gal du paminklus – vieną tam bailiam tėvui, išnykstančiam horizonte, kai atsiranda problemų, ir kitą – drąsiam, mylinčiam žmogui, ant kurio pečių laikosi šeima. Pasaulis juk susideda iš priešybių. Pavyzdžiui, iš laimingų – ir nelabai – vaikų. Iš tėvų reikalaujama, viena vertus, mažiau nei iš motinų, bet tam tikra prasme – ir daugiau. Bet atrodo, kad gerų tėvų vis daugėja. Net toks įspūdis, kad dabar dauguma jų, jaunų – geri. Tikrą tiesą žino tik jų vaikai. Kada nors jie ją ir papasakos. Gal su meile ir dėkingumu savo vaikams, o gal – psichologo kabinete. Niekada negali žinoti. Bet, ko gera, visi jie puikiai prisimins, kuo kvepėjo tėtis, koks šiurkštus buvo jo skruostas ar kokios šiltos rankos. Vaikų atmintis įrašinėja visas tėvo paveikslo detales, jo balsą, jo kvapą, jo elgesį ir nuotaiką, jo žodžius, jo meilę ar jos nebuvimą. Kartais net atrodo, vaikai žmonėms ir duodami tam, kad įrašytų jų gyvenimą lyg filmą, o paskui, atėjus laikui, parodytų, atkartodami pačiais savimi visas detales, iš kurių susideda lemtingas gyvenimo paveikslas. Laimingi tie, kurie turi mylinčius tėvus, kurie dar gali patys juos mylėti, drauge su jais juoktis, vaikščioti basomis po žolę, valgyti pyragą. Kurie dar gali matyti, stebėti, fiksuoti atminty savo tėvų veidus. Kurie dar ilgai juos matys. Kol jie yra čia, pasaulis atrodo šviesesnis ir geresnis, saugesnis. Kadaise atklydo poetiška mintis: tėvai, atėjus laikui, palieka Žemę dar ir tam, kad vaikai paskui juos kartotų: Tėve, kuris esi danguje… Kad pasikartotų tikėjimo savimi ir Tėvo meilės pamoką, kad galutinai ją įsisavintų jau likę čia vieni. Ir kad pakeltų akis į dangų, ir žiūrėtų į bedugnį aukštį – gal pamatys ramų šviesų Tėvo veidą, plaukiantį virš debesų. Deja, jau nebepamenu, kuris tų nedaugelio mano atrastų poetų, tėvystės dainių, rašė: Mano tėve Mano brangiausias tėve Melskis už mane Melskis už mane danguj Mano dienų rugsėjy.
