Esu visuomeninių patariamųjų organizacijų mėgėjas. Kai buvo atkuriamas Anykščių verslo klubas, kuris mutavo į Vadovų klubą, svarsčiau, kad toks darinys galėtų analizuoti rajono ekonominius projektus. Kultūros tarybą įsivaizduoju kaip patariamąjį organą kultūrininkams, o Turizmo taryba galėtų gilintis į turizmo tendencijas ir teikti išsamias, pagrįstas rekomendacijas turizmo srityje.Bet tai teorija. Teorija, brolau, sausa šaka. Nereikia valdžioms verslininkų patarimų. Todėl bėgant metams verslo klubas buvo atmieštas biudžetininkais, suplakti pinigų davėjai su pinigų prašytojais. Panašu, kad įtakos verslininkai nelabai ir pageidavo, todėl jos ir neturi.
Rajono Kultūros taryba pakankamai veiksni. Pavyzdžiui, ji turi žodį renkant Anykščių garbės pilietį. Čia, manau, logiškai, teisingai garbės piliečiui išrinkti parinktas išrinkėjas. Šis sprendimas visuomet yra subjektyvus, bet visuomet teisingas. Šimtai anykštėnų nusipelnė būti garbės piliečiais, tad kur pirštu bestum – nesąmonės nebus. Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas, kurį taip pat renka Kultūros taryba, dažnai yra kvestionuojamas. Gal dėl to, kad ta premija turi materialinę išraišką. Juk žinia, pinigai kelia ne tik džiugesį, bet ir pavydą.
Su „Devilstone“ festivalio organizatorių siūlymu kiekvienais metais Anykščiams dovanoti po vieną išpieštą daugiabučio ar visuomeninės paskirties pastato sieną išėjo… gaidys. Kultūros tarybai „velniai“ pateikė piešinio eskizą, o šis organas pareiškė, kad belgų menininko siūlomas piešti gaidys jiems yra nepriimtinas. Panašu, kad paveikslo aptarimas buvęs graudus ir absurdiškas. „Kuo gaidys asocijuojasi su Anykščiais“? – klausė kultūrininkai. Aišku, kad niekuo. Gaidžiui vieta ant Pravieniškių sienų! Mums duok Antaną Baranauską, Antaną Vienuolį. Bent Antaną Verbicką! Tačiau, kai „velnių“ surastas meistras nupieš Vyskupą ar netikrą Vienuolį, kažin ar neįžvelgsim diversijos. Gal geriau koks kraujais aptaškytas Brisius, o gal Paskenduolės pagrabo vaizdai…
Būčiau Kultūros tarybos narys ir manęs, jei kas būtų klausęs nuomonės apie piešinį, aš būčiau ją turėjęs. „Pageidaučiau didesnių gaidžio kojų – labai mėgstu šaltieną“, – sakyčiau.
Kultūros tarybos atlikta piešinio analizė primena tarybinius laikus. „Klausyk, tovariščiau Bulgakovas. Biblijos motyvus reikia keisti į partkomo posėdžius, o vienas iš velnių privalo būti trockininku ar bent eseru. Kitaip sužinosi, kad rankraščiai dega“, – na, kažkoks, panašiai toks motyvas…
Nemanau, kad Anykščių sienas gali piešti kas netingi. Būna juk iniciatyvų, kurias reikia stabdyti. Ir Kultūros taryba, turinti nuomonę gaidžio klausimu, man neatrodo smerktina. Paklausė jų nuomonės, tai ir pasakė. Tačiau kuriems galams kolegialaus organo klausti nuomonės apie meno kūrinį? Juk tas pats Žilvinas Pranas Smalskas prieš kaldamas jautį su triusikais nerengė apklausos: tas jo jautis turi būti su triusikais ar su galifė kelnėmis. O gal apskritai jautis turėtų būti visai ne jautis, o karvė? Rimantas Vanagas turbūt nepageidautų, kad jo savivaldybės finansuojamuose romanuose Kultūros taryba spręstų, kada herojams vesti, su kuo gyventi ir kada mirti…
Menui tvarkos negali nustatyti. Bus ne menas, o kariuomenė, policija… Bet harmonija mieste turi būti. Privaloma prižiūrėti namų fasadų gražinimą, lauko reklamas, paminklų ir pilių statybas. Bet tai ne kultūros ar kokios nors kitos tarybos, o Daivos Gasiūnienės darbas. Na, gerai gerai, ne D. Gasiūnienės… Kito architekto. Žinau, žinau, kad miestas liko be architekto, dėl to būdamas iš prigimties piktas ir kandus apie tai ir šneku.
Vizualinius sprendimus turėtų priimti tas, kieno skonis geriausias, kas gali sau multiplikuoti, kaip atrodys Anykščiai, kai bus išpiešta dvidešimt sienų. Valdžiai reikėtų pagalvoti, kas apie tai galėtų pagalvoti, nes kai galvoja visi, tai net „velniams“ galvos ištinsta.
P.S. Panašu, kadangi Kultūros taryba apie piešinį ant namo sienos pagalvojo kitaip, nei galvoja meras Kęstutis Tubis, tai jos pagalvojimas nevertas apgalvojimo. „Velniai“ gali piešti gaidį, nebent sienos savininkai nesutiks. Nors šiaip gaidys džiugins arba nervins ne tuos, kurie jo namelyje gyvena, o kaimynus ir praeivius.
