Rievės – žiūrėti ar nežiūrėti į Islandiją?

Banke „Snoras“ pasigedo milijardo… Palyginus su tuo, kiek skolinga Lietuva, čia menki pinigėliai, tačiau ir juos tektų padengti… O kas, jei dar su keliais bankais taip įvyktų? Manau, reiktų pažvelgti į šalį, kuri pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę – Islandiją. 2008 metais Islandija (gyventojų 320 tūkstančių) bankrutavo, priežastys buvo paminėtos tik prabėgomis ir nuo to laiko Islandijos naujienose beveik nesigirdi, nebent ugnikalnis išsiveržia. Ir štai dėl ko – krizei siaučiant ir bankrotu grasinant kitoms šalims, šio pasaulio galingieji kažkodėl nenori, kad Islandija taptų pavyzdžiu kitiems.

Banke „Snoras“ pasigedo milijardo… Palyginus su tuo, kiek skolinga Lietuva, čia menki pinigėliai, tačiau ir juos tektų padengti… O kas, jei dar su keliais bankais taip įvyktų? Manau, reiktų pažvelgti į šalį, kuri pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę – Islandiją. 2008 metais Islandija (gyventojų 320 tūkstančių) bankrutavo, priežastys buvo paminėtos tik prabėgomis ir nuo to laiko Islandijos naujienose beveik nesigirdi, nebent ugnikalnis išsiveržia. Ir štai dėl ko – krizei siaučiant ir bankrotu grasinant kitoms šalims, šio pasaulio galingieji kažkodėl nenori, kad Islandija taptų pavyzdžiu kitiems.

O buvo taip – per penkerius metus Islandija tapo viena iš turtingiausių šalių –  meskim viską, imkimės bankininkystės. Tačiau 2008 metais trys didžiausi bankai: „Landbanki“, „Kapthing“ ir „Glitnir“ – dėl neatsakingos politikos buvo nacionalizuoti, krona neteko 85 vertės palyginus su euru, šalis bankrutavo. Krizė atvedė islandus prie to, kad jie pasinaudojo demokratija ir susikūrė naują konstituciją.

Finansinės Europos Sąjungos institucijos spaudė imti kreditą, kad Islandija atsiskaitytų su Didžiosios Britanijos ir Olandijos indėlininkais. Bet islandai pasipriešino – žmonės išėjo į gatves, bankininkus suėmė, vyriausybė krito, nauji rinkimai, o referendumu islandai nubalsavo, kad šalis neprisiima privačių bankų skolų. Tai tapo šiaudu, kuris perlaužė drambliui nugarą – britai ir olandai pyko, Tarptautinis valiutos fondas nutraukė finansavimą, islandams grasino, kad jie taps „šiaurės Kuba“.  Bet pilietinės revoliucijos jau niekas neišgąsdino – jie susikūrė naują konstituciją, kuri išlaisvino šalį nuo tarptautinių finansų valdžios, vietinių politikų hegemonijos ir virtualių pinigų.

Lietuvoje rengiamas Konstitucijos egzaminas, aiškinama, kokia ji nekeičiama, kokia šventa ir t.t., tačiau ją parašė keli žmonės, politinio elito prižiūrimi. Iš esmės pamirštama, kad ne žmogus buvo sukurtas Konstitucijai, o Konstitucija buvo žmogui ir tam, kad užtikrintų laisvę. Bent jau man Konstitucinio teismo sprendimai kartais atrodo kaip blogai surežisuoto spektaklio dalis – jei taikyti įstatymą be kvalifikuoto teisininko negalima, o paprastas žmogus jo nesupranta, tai ne įstatymas, o net neaišku kas. Tuo labiau, kad Konstitucijoje labai gražūs teiginiai, bet realybėje jie dažnai negalioja, nes vėlgi politikos viršūnės sukuria tokius įstatymus, kurie realybėje apeina Konstitucijos teiginius, o mantijomis pasipuošę iškilūs teisininkai tyli ir ima didžiulius atlyginimus. Ką gina tokios uždaros institucijos Lietuvoje – ar tik ne Konstituciją nuo žmonių, kad jie negalėtų pasinaudoti savo teisėmis?  

Islandai nusprendė pasipriešinti šitai politinei biurokratijai – štai kaip buvo rašoma Islandijos naujoji konstitucija – islandai išrinko 25 piliečius iš 522 pasiūlytų suaugusių islandų, nepriklausiusių jokiai partijai, kuriuos rekomendavo minimaliai bent 30 piliečių. Šis dokumentas tapo ne saujelės politikų kūriniu, o buvo parašytas bendrai internete, piliečiai galėjo siūlyti savo komentarus ir matyti, kaip naujoji konstitucija įgauna formą.

Taigi, islandai skaudžiai pasimokė, tačiau ta pamoka juos pažadino – jie atsisakė šalies ateitį patikėti tik grupelei politikų, kurie gali būti šokdinami įvairių interesų ir finansinių korporacijų, ir tapo tikrai suverenūs. Štai dėl ko apie Islandiją beveik nėra naujienų – niekam nereikia, kad kitų šalių žmonės imtų kurti savo šalies ateitį, netampomi tarptautinių finansinių korporacijų, o politinė valdžia paklustų gyventojams, o ne verslo ir interesų grupėms.

Manau, kad nors gyvename periferijoje, mūsų tai tiesiogiai kaip ir neliečia, tačiau neapsigaukime – kiekviename duonos kepale, kurį perkame, mokestyje, kurį sumokame, yra politika – palaikanti monopolijas, turčius ir naująjį politinį elitą. Visa tai baigia nugyventi Lietuvą visiškai. Ką daryti? Pradžiai, manau, žinokime ir turėkime savo nuomonę.