Rimanto Idzelio Kryžiaus kelio stotys pagaliau sulaukė savo valandos

Savamokslio skulptoriaus Rimanto Idzelio Anykščių Šv. apaštalo Evangelisto Mato bažnyčiai kurtoms keturiolikai stacijų restauruoti iš valstybės biudžeto skirta 77 tūkstančių eurų suma.
Anykščių parapija prie šių darbų turės prisidėti 2 tūkstančiais eurų.
Visos stacijos turi būti restauruotos per trejus metus – iki 2027-ųjų pabaigos.

Restauruos visas

Lietuvos Kultūros ministro įsakymu, lėšos keturiolikai stacijų restauruoti skiriamos pagal Anykščių rajono savivaldybės ir parapijos parengtą projektą „15 skulptūrinių grupių ciklo „Kryžiaus kelias 1981–1988 m., aut. Rimas Idzelis“ ir Kryžiaus kelio koplytėlių, tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programą Anykščių Šv. apaštalo Evangelisto Mato parapijai reljefų ciklo „Kryžiaus kelio stotys“ (išskyrus XIII stotį) konservavimo, restauravimo darbams“ iš valstybės biudžeto per 2025–2027 metus.
Pasak Kultūros paveldo departamento Kultūros programų paveldo skyriaus patarėjos Indrės Baliulytės, greitu metu turėtų įvykti viešasis restauratorių pirkimas, ir projektas turi būti įvykdytas iki 2027 metų.
Pasiteiravus, ar stacijos bus tvarkomos visos kartu, ar po vieną, I. Baliulytė „Anykštai“ sakė:
„Finansavimas yra skirtas keleriems metams, tad greičiausiai restauratorius dirbtuvėse visų stacijų nelaikys. Tačiau restauravimas bus nupirktas visoms kartu, ne po vieną atskirai.“
XIII-ąją R. Idzelio staciją „Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus“ restauravo Vilniuje įsikūrusi įmonė UAB „Opus Optimum“. Tai savivaldybės biudžetui kainavo 10 tūkstančių 500 eurų.
2023-ųjų lapkričio mėnesį R. Idzelio kurtos stacijos buvo išimtos iš nišų bažnyčios šventoriaus tvoroje, išvežtos į Vilnių suskaitmeninti ir parvežtos algal į Anykščius. Nuo to laiko Kryžiaus kelio stotys yra saugomos bažnyčios bokšte.
2024 metais savamokslio skulptoriaus R. Idzelio sukurtos Kryžiaus kelio stotys buvo įrašytos į Kultūros vertybių registrą. Stacijos turi meninę, istorinę, ikonografinę, kompleksinę kultūrinę vertę.

Skulptorių pasikvietė monsinjoras Albertas Talačka

Savamokslis skulptorius R. Idzelis (1949–2013) yra kilęs iš Panevėžio. Kurti pradėjo Paberžėje, Kėdainių rajone, paskatintas kunigo, kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo.
1990 metais, griūvant Sovietų Sąjungai, jis išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyveno penkiolika metų, ten kūrė, Niujorke surengė personalinių parodų. Į Lietuvą menininkas sugrįžo 2005 metais ir vėl įsikūrė Paberžėje, šalia klebonijos, kurioje keturis dešimtmečius gyveno Tėvas Stanislovas.
Šv. Kryžiaus kelio stotis – penkiolika stacijų – R. Idzelis išdrožė sakralinio meno puoselėtojo, tuometinio Anykščių šv. Mato bažnyčios klebono monsinjoro Alberto Juozapo Talačkos (1921–1999) užsakymu. R. Idzelis jas sukūrė modernias, net – ironiškas (kai kurie menininko kaimynai skulptūrose atpažino save), o šį užsakymą darė septynerius metus – nuo 1981 iki 1988-ųjų.
Istoriškai yra keturiolika Kryžiaus kelio stočių, tačiau menininkas Anykščių bažnyčios tvoros nišose jų sukūrė penkiolika.

Irstančias stacijas pastebėjo menininkas, Tarybos narys

Kryžiaus kelio stotys Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje daugelį metų nebuvo restauruotos, veikiamos oro sąlygų ir laiko.
Pirmasis tragišką irstančių medinių vertingų kūrinių būklę pastebėjo ir tai į viešumą iškėlė Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys, dailininkas, architektas dizaineris Kęstutis Indriūnas.
Kad atkreiptų valdžios dėmesį į byrančius meno kūrinius, jis R. Idzelio stacijas nutapė net du kartus: pirmąjį – 2022 metų vasarą, kur R. Idzelio kurtas skulptūras atkartojo kuo tiksliau, o antrąjį – 2023 metų žiemą. Šiuose paveiksluose K. Indriūnas stacijas vaizdavo taip, kaip jos atrodo jam pačiam.
K. Indriūnas paveikslus vežiojo po visą Lietuvą, siekė, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie R. Idzelį ir jo unikaliąsias stacijas, norėjo surinkti lėšų joms restauruoti.
„Esu tikrai daug vietų, šalių apkeliavęs, bet nieko įspūdingesnio nesu matęs. Jo darbai yra verti turbūt milijonų“, – „Anykštai“ yra sakęs K. Indriūnas.
„Tikiuosi, kad pinigų joms restauruoti užteks – tokia suma turėtų būti pakankama. Toji stacija, kuri jau yra restauruota, buvo blogiausios būklės, todėl jos restauravimas ir kainavo daugiau nei 10 tūkstančių. Tačiau esu matęs sąmatą, kai kurioms stacijoms restauruoti prireiks mažiau – 4 ar 6 tūkstančių – eurų, nes visų jų būklė labai skirtinga. Jei valstybės skirtų pinigų pristigs, labai tikiuosi, kad jų suras savivaldybė“, – kad jo nuogąstavimai, jog stacijos taip ir liks trūnyti arba bus restauruojamos metų metus po vieną, nepasitvirtino, džiaugėsi K. Indriūnas.

Stengiasi suaktualinti kūrybą

2023 metų pabaigoje, po antrosios K. Indriūno nutapytų stacijų parodos, Anykščių Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre buvo suorganizuotas atminimo vakaras, skirtas R. Idzelio 10-osioms mirties metinėms paminėti. Tuo metu buvo pristatyti kalendorius ir knygelė „Rimantas Idzelis. Stotys“. Knygelei tekstus parašė Anykščiuose tarnavęs kunigas Justas Jasėnas.
Kad išliktų ne tik talentingojo skulptoriaus kurtos stacijos, bet ir kiti po pasaulį išsibarstę jo meno kūriniai, R. Idzelio draugė, laikraščio „Kupiškėnų mintys“ redaktorė Nomeda Simėnienė ėmė rinkti R. Idzelio darbus, juos eksponuoti, leisti knygas, kalendorius, atvirukus.

Vertingos nišos ir grotos

R. Idzelio bičiulė N. Simėnienė sakė, kad vertingos yra ne tik Anykščių bažnyčios medinės stacijos, bet ir bažnyčios tvoros nišos, kuriose jos buvo, bei nišų grotos. Ji mano, kad reikia skirti pinigų ne tik stacijoms, bet ir ieškoti lėšų nišoms bei grotoms restauruoti.
„Labai svarbu, kad stacijos sugrįžtų į tinkamai parengtą tą pačią vietą bažnyčios šventoriuje, kur monsinjoro Alberto Talačkos užsakymu šis grožis buvo sukurtas. Skulptoriaus kompoziciškai stacijos buvo darytos būtent toms nišoms, kurios yra šventoriuje, o neatsiejama dalis yra ir grotos – visos skirtingos, pieštos Rimo, o padarytos panevėžiečio Stasio Jasiūno. Grotos taip pat vertingos. Svarbu tai, kad jos yra kūrinio dalis ir autentiką reikia išlaikyti. Kai kūriniai yra kultūros paveldo registre, tikrai, manau, galima rasti papildomų lėšų per projektus ar panašiai“, – kalbėjo N. Simėnienė.
R. Idzelio aktualintoja N. Simėnienė prisiminė, kad skulptorius nuo pat vaikystės buvo labai kūrybingas.

„Rimas buvo meno fanatikas, dirbdavo labai daug ir nuo pat mažų dienų – improvizatorius. Kiek teko bendrauti su jo seserimi, jis buvo kūrybingas, išmoningas visomis prasmėmis, ne tik vizualiuose menuose. Vaikystėje mėgiamas žaidimas buvo, kai sesuo Vida dainuodavo kokią nors dainelę, o Rimas apvaidindavo kiekvieną žodį. Leipdavo juokais. Ir jo draugai patvirtina, jog svarbiausia Rimui buvo tai, kad jis gali kurti. Jis kūrė, kaip suprato, pats mokėsi. Jam didelę įtaką darė dailininkas Jeronimas Boschas (meno genijus, apokalipsės dailininkas, tapęs prieš 500 metų – aut. past.)“, – pasakojo vertingus meno kūrinius Anykščiams sukūrusio menininko draugė.

Ar Kanadoje yra Idzelio kurtų stacijų?

Sausio pabaigoje Anykščių Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre vykusioje R. Idzelio darbų parodoje, ji su anykštėnais pasidalijo ir dar vienu atradimu – gali būti, kad Kanadoje, vienoje lietuvių bažnyčių, taip pat yra R. Idzelio darytų stacijų (FERGIZAS L. Aiškinamasi, ar Kanadoje esančios stacijos yra Rimanto Idzelio, „Anykšta“, 2025 m. sausio 24 d.)
„Bendraujant su kunigu Simu Maksvyčiu (1998–2005 metais jis buvo Anykščių Šv. Mato parapijos vikaras – aut. past.), kunigas prasitarė, kad atsitiktinai per laidą „Stop kadras“ matė pasakojimą iš Lietuvių Kankinių bažnyčios Kanadoje, kur vaizdo įraše matyti stacijos, stiliumi labai panašios į Rimo Idzelio braižą. Susisiekiau su architektūrologu Vaidu Petruliu, kuris atsiuntė ir kelias nuotraukas, tačiau jos nėra labai kokybiškos. Dar truputėlį reiktų luktelti, bet jau turėjau dviejų ekspertų, kurie labai gerai žino Rimo kūrybą nuo ankstyvųjų metų, matę, kaip jis dirba, nuomonę – jie sako, kad tai yra tikrai Rimo darbai“, – kad galbūt pavyko rasti daugiau skulptoriaus darbų, vylėsi N. Simėnienė.
„Susisiekiau su Lietuvos ambasada Kanadoje. Prašymas buvo deleguotas Kanados lietuvių muziejaus archyvo direktorei Danguolei Juozapavičiūtei-Breen, su kuria bendrauju ir tikiuosi neilgai trukus gauti kokybiškas fotografijas. Ten yra ne visos stotys – paprastai jų yra keturiolika ar penkiolika, o toje bažnyčioje – mažiau. Kaip informavo D. Juozapavičiūtė-Breen, paklausus a. a. prel. Jono Staškevičiaus, kuriam kunigaujant, kaip spėjama, buvo šios stacijos įsigytos, brolio, kun. Vytauto Staškevičiaus, ar jis prisimena, kieno šis darbas, – jis nebeprisimena. Jokių pirkimo ar kitu būdu įsigijimo dokumentų nėra, liudininkų kol kas – taip pat. Jei negausiu dokumentuoto patvirtinimo, kad tai – Rimo darbai, vis viena juos talpinsiu į būsimą knygą – kaip spėjimą, numanomą faktą, kad autorius galėtų būti jis“, – netikėtais atradimais dalijosi R. Idzelio bičiulė.
N. Simėnienė sakė, kad pats R. Idzelis nelabai rūpinosi nei palikimu, nei savo kūrinių katalogavimu.
„Todėl nelengva juos rankioti, jokių nuorodų nėra. Kadangi Rimas 15 metų praleido JAV, užduotis dar sunkesnė. Pavyko surasti keturis bukletus, kur ir kada Niujorke, Soho rajone, vyko R. Idzelio autorinės parodos. Vien tai, kad tokiame prestižiniame rajone pavyko eksponuoti kūrinius, manau, daug pasako. Dar laukiu daugiau žinių iš Niujorko, gal pavyks gauti jo kurtų darbų nuotraukų. Ten gyveno kolekcionierius Morton Swinsky, Rimo kūrybos gerbėjas. Jau gyvendamas Lietuvoje, Rimas daugiausia užsakymų gaudavo iš Amerikos – juos darydavo ir siųsdavo už Atlanto. Tikiuosi, kad pavyks pakalbinti kolekcionieriaus palikuonis, – vylėsi skulptorių asmeniškai pažinojusi N. Simėnienė. – Taip po trupinėlį vis atsiranda kokia informacija ar dar nematytas Rimo darbas. Ta besitęsianti kelionė su Rimu išties įdomi ir kol kas dar nesibaigia. Visa tai pradėjau daryti, tiesiog norėdama įprasminti draugo atminimą. O kai pradėjau, tuomet prisijungė ir kiti Rimo draugai. Henrikas Gulbinas sukūrė filmą, yra nufilmuoti ir Rimo darbai, epizodai iš jo gyvenimo. Graži iniciatyva buvo ir anykštėno Kęstučio Indriūno, kai buvo surengta tapytų R. Idzelio stočių paroda. Visi ženklai, prisiminimai, liudijimai yra svarbūs.“

Knyga apie skulptorių

N. Simėnienei svarbu, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su R. Idzelio kūryba.
Ji gimtajame menininko mieste Panevėžyje, vėliau – Anykščiuose ir Kėdainiuose – surengė surinktų R. Idzelio kūrinių parodą.
„Tokios apimties jo darbų paroda buvo suorganizuota pirmą kartą, apima net keturiasdešimties metų jo kūrybos laikotarpį. Su kiekviena paroda vis atsiranda naujų, nematytų Rimo darbų“, – pasakojo N. Simėnienė.
„Rimo giminės lankėsi parodoje, susipažinome su seserimi, Rimo pametinuke. Jo abu sūnūs į parodos atidarymą Panevėžyje buvo atvykę. Jie ir darbų mums paskolino, – sakė N. Simėnienė. – Daug prie skulptoriaus įamžinimo prisideda ir Rimo gyvenimo draugė Lijana“, – pasakojo N. Simėnienė.
Ji jau yra išleidusi kalendorių „Medžio šviesa“ apie stilizuotus angelus, kurių R. Idzelio parodoje buvo kaip tik dvylika. Anykščių Sakralinio meno centras išleido kalendorių ir knygelę „R. Idzelis. Stotys“. N. Simėnienei ir draugų lėšomis pavyko išleisti ir R. Idzelio mažosios prozos knygelę „Cirkumfrakt“.
„Rudeniop bus išleista knyga, apimanti visą Rimo kūrybą ir antroji „Cirkumfrakt“ dalis, nes atsirado daugiau rankraščių. Pirmosios „Cirkumfrakt“ tiražas jau ištirpo. Kai tai padarysiu, būsiu pasiekusi tikslą, kad Rimo kūryba taptų viešai prieinama“, – kalbėjo N. Simėnienė.