Ričardas BANYS, Panevėžio rajono Vadoklių parapijos klebonas, svėdasiškis
Nenumaldomai artėja metas, kai dauguma iš mūsų eisime į vietas, kuriose bus renkamas naujas prezidentas bei daugumai teks išreikšti savo nuomonę referendume dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo. Vėliau mūsų laukia rinkimai į Europos Parlamentą. Galiausiai, lyg koks politinis desertas tarp politinių vaišių, rudenį ateis ir rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą. Žiūrėdami per televiziją transliuojamas žinias iš pasaulio, ypač iš ten, kur vyksta rinkimai, matome spalvingus ir triukšmingus, masinius žmonių susibūrimus, aistringus rinkimuose dalyvaujančių kandidatų pasisakymus. Čia kaip pavyzdys gali būti vaizdai iš rinkiminių kampanijų spektaklių Jungtinėse Valstijose. Moka amerikonai ir jų politikai sukurti ir surežisuoti tokius masinius politikos spektaklius rinkimų metu. Daugelis iš tų renginių verti savotiško „oskaro“ apdovanojimo. Nežinau, kaip ten mūsų miestuose, bet pas mus kaime ramiai sau teka pavasarinis gyvenimas. Dairydamiesi pro trobų langus, stebimės iškritusiu sniegu ant žydinčių vyšnių, tulpių ir narcizų, laukiame šiltų dienų, nes reikia pradėti visokių sodinimų ir sėjimų daržuose ir darželiuose. O mūsų dar kažkaip stebuklingai egzistuojantys žemdirbiai kantriai darbuojasi plačiuose dirvonuose. Man, kaip vietos klebonui, belieka kreiptis į šventąjį Jurgį pagalbos ir užtarimo pas Dievą pavasario darbams. Žinoma, gal reikėtų ieškoti pagalbos pas kokį šventąjį ir dėl rinkimų. Tik nežinau, koks Dievo šventasis ar šventoji yra „atsakingi“ už savo užtarimus mūsų ir pasaulio politikos gyvenime. Gal mūsų šventasis karalaitis Kazimieras? Bet istorikai sako, kad politikoje tam šventajam karalaičiui nelabai sekėsi. O gal visi likę šventieji? Juk kuo daugiau, tuo geriau. Tik ar padės tie visi šventieji mūsų liaudžiai blaiviu protu ir išmintimi, kai didelė dalis tos liaudies nėra skaičiusi Lietuvos Konstitucijos, o apie politiką ir valdžią nuomonės ir pažiūros yra formuojamos visokio plauko ir populizmu bei sąmokslo teorijomis prikimštų masinių komunikacijos priemonių arba einama paskui tuos, kurie žada Lietuvą padaryti vos ne Edeno rojaus sodais apsodinta žeme, kurioje viešpatauja dideli atlyginimai, solidžios pensijos ir kitos labai jau viliojančios gėrybės. Girdėjau vieną parapijietę, kuri balsuos už tą būsimą prezidentą, „kuris padidins pensiją“. Tik nuo kada gi tie mūsų prezidentai pensijas didina? Ir vėl kaip gaila, kad žmonės neskaito Konstitucijos, kurioje aiškiai parašyta, ką gali mūsų valstybės prezidentai ir kiek jie turi politinių galių.
Stebėtinai ramu mūsų kaimiškame gyvenime net ir likus nedaug laiko iki rinkimų pradžios. Nesimato ant skelbimų lentų jokių rinkimuose besiruošiančių dalyvauti kandidatų „ikonų“, nesimato mūsų kaimiškame miestelyje jokių agitatorių, dosniai dalijančių visokius tušinukus, kalendoriukus ar ženkliukus su kandidatų atvaizdais ir šūkiais. O kažkada net klausykloje radau agitacinių paveiksliukų ir anoniminį paraginimą kviesti parapijiečius atiduoti savo balsus už vieną ir konkretų kandidatą. Kur čia raginsi, jei mums, kunigams, ne tik visokie žiniasklaidos atstovai, bet ir mūsų mylimi ganytojai uždraudė iš sakyklų reikšti visokias rinkimines agitacijas. Iš sakyklų tai uždraudė, o agituoti iš klebonijos trobos virtuvės pamiršo uždrausti. Todėl ir naudojuosi tokia „laisvo žodžio“ proga bei draudimų „spraga“. Taigi virtuvėje, kurioje visą rytą jaukiai dūzgia skalbimo mašina, pasidėjau savo nešiojamą kompiuterį ir bandau savo „rinkiminę agitaciją“ ne iš sakyklos, o iš virtuvės pravesti. Bet už ką noriu agituoti? Štai čia tai klausimas! Ar turiu savo numylėtinių kandidatų, kaip turi mano vienas kunigystės brolis Vilius Sikorskas iš Išlaužo parapijos? Tiesa, dėl savo viešo nuoširdumo šis mano kunigystės brolis iš visų pusių buvo užpultas samdomos žiniasklaidos, o mūsų ganytojai, pabūgę tų piktų kalbų prieš kunigą Vilių, uždraudė mums, kunigams, apie savo politinės meilės jausmus viešai kalbėti. Bet kur ten nekalbėsi, kai jausmai liejasi per kraštus. Tačiau man pačiam dar sunkiau kalbėti. Juk esu nepataisomas ir užkietėjęs monarchijos šalininkas. O Lietuvoje nei su žiburiu nerasime nei monarchijos, nei visokių princų ar kunigaikščių. Nebent bajorų, kurių tarpe, su bajoriškomis drapanomis per televiziją teko matyti ir dar vieną kunigystės brolį, turintį ne kaimo gryčią, vadinamą klebonija, bet dvarą. Tačiau tai tik menka paguoda mano „monarchistinei“ sielai. Todėl ar eiti ir ar atiduoti savo balsą per rinkimus, dar abejoju, nors prisipažinsiu – turiu ir aš savo „atsarginį“ favoritą. Tik negaliu apie tai viešai prasitarti, kad neištiktų ir manęs minėto mano brolio, kunigo Viliaus likimas. Deja, abejonės nedingo net perskaičius mūsų ganytojų šių metų balandžio 16 dieną pasirašytą laišką, kuriame Lietuvos Vyskupų Konferencija ne tik visus kviečia dalyvauti balsavime, bet ir primena, kokia turėtų būti kiekvieno doro kataliko ir pavyzdingo Lietuvos piliečio pozicija rinkimų, politikos ir valdžios atžvilgiu. O šį laišką turėtų perskaityti ne tik kunigai, bet ir visa „Dievo tauta“. Tik iš sakyklos apie to laiško turinį neužsiminsiu, nes gali užgirsti koks nors žiniasklaidos atstovas ir apie mane ir mano pasakytus žodžius prifantazuoti. Juk Lietuvoje yra labai madinga kurti fantazijų istorijas, kurioms gali pavydėti net legendinis rašytojas Žiulis Vernas. Tačiau prisipažinsiu: apie politiką dažnai kalbu per pamokslą. Daugiausiai apie kultūros ir dvasingumo politiką (yra ir tokios politikos). Agituoti balsuoti už tokią politiką irgi privalau, nes kitaip negalima. Juk visas mūsų gyvenimas turi stovėti ant dvasingumo ir kultūros pamatų. Deja, diduma mano tautiečių savo gyvenimą pirmiausia nori statyti ant pinigų krūvos. O ta krūva po truputį mažėja dėl besaikio godumo smaugiamų kainų, dėl biurokratinių absurdų ir dėl kitų, dirbtinai ir tendencingai kuriamų problemų. O dvasingumas ir kultūra dažnai tampa panašūs į visuomeninio ar privataus gyvenimo tremtinius: kuo toliau juos – tuo geriau gyventi taip, kaip norima. O gal neturintį dvasingumo ir kultūros stuburo pilietį lengviau valdyti ir vedžioti už nosies? Juk tokiam žmogui užtenka per rinkimus pažadėti aukso kalnus ir rojaus būseną, kai toks žmogus iš karto bėga į tų pažadukų pusę, visai negalvodamas, kas gi jo laukia, kai rinkimai pasibaigs. Girdisi ir tokia nuomonė, kad nieko naujo ir nieko gero nebus Lietuvoje, pažadai irgi tie patys. Gal teisus buvo garsusis tarybinių laikų politinis veikėjas Nikita Chruščiovas, pasakydamas, kad „politikai visur vienodi. Jie pažada pastatyti tiltą ten, kur net nėra upės“. Žinoma, dabar jau nebe Chruščiovo laikai, bet man, kaip dar kol kas Lietuvos piliečiui, tikrai nebesinorėtų, kad valdžioje būtų tokie atstovai, kurie savo rinkiminiuose pažaduose beveik cituoja pasaką apie „Alisą stebuklų šalyje“ arba kurie buvo per COVID pandemiją ir kuriuos vadinu politiniais nusikaltėliais, nes dėl jų visokių absurdiškų įstatymų bei potvarkių netekau mylimo tėčio ir kartu su kitais išgyvenau visokius žmonių supriešinimus dėl vakcinavimo ar dėl tų „galimybių pasų“, kuriuos įvardiju kaip Lietuvos politinio idiotizmo pavyzdžiu. Norėtųsi valdžios, kuri turėtų sąžinę. O sąžinė yra Dievo dovana. O jei Dievo, tai tą dovaną reikia gerbti ir gyventi bei dirbti taip, kad nebūtų paniekinta ta dovana. Todėl iš savo kleboniškos virtuvės ir agituoju savo bendrapiliečius balsuoti ne už „gražius vyrus“ ar „geležines ledi“ (gink Dieve, netaikau Ingridai Šimonytei) ir už jų sekamas politines pasakas, bet už akivaizdžiai matomą realybę, dėl kurios paskui kad nereiktų pačių išrinktos valdžios badyti špygomis per piketus ar apkalbėti, užlindus kažkur už kampo. Didysis kinų išminčius ir mąstytojas Konfucijus irgi gali mums padėti pasirinkti, kaip elgtis per rinkimus savo išmintingu žodžiu: „Žmogus kilnusis, kuris turi šalį valdyti, nieko atkakliai laikytis neturi, nei nieko iš anksto atmesti, o visada būti to, kas teisinga, šalininku“. Dar agituoju balsuoti už tuos, kurie nepasiduoda minios ir bandos ideologijai. Jei Lietuvai ir sau norime didelių ir pozityvių permainų, tai ir patys bandykime dvasiškai atsinaujinti, nenutolti nuo Dievo ir nuo tikėjimo, nes Lietuvai ir jos žmonėms dabar reikalingi ne ginklai, o tvirta ir nenuperkama dvasia. Tai drįsau pasakyti (parašyti) drąsiai, nes svarbesnių poreikių ir kitos išeities nematau.
Už lango taip keistai, nors ir tyliai krenta snaigės. Iš sniego baltos paklodės kyšo įvairiaspalviai tulpių žiedai. Juk pavasaris. Žiema jau seniai baigėsi. Kaip ir mūsų gyvenime: ateina šaltis į mūsų sielas, o paskui jas sušildo pavasario saulė. O kur yra saulė, ten yra šviesu. Tad dar noriu agituoti už šviesą.
