Rinks jau surinktus duomenis

Juozas RATAUTAS, anykštėnas

Rinkau ir aš duomenis. Aštuntame dešimtmetyje, kai dirbau Agrochemijos susivienijime, sėsdavau prie telefono, skambindavau kolūkių agronomams ir klausdavau, kiek hektarų patręšei, kiek tonų mėšlo išvežei. Informaciją surašydavau į vertikaliai subraukytą popieriaus lapą, o gautus skaičius lygindavau, analizuodavau ir teikdavau vyresnybei. Kiekvieno mėnesio popierinės ataskaitos guldavo į segtuvą ir pildė rajone auginamų žemės ūkio kultūrų tręšimo „duomenų bazę“.

Kažkas panašaus vyksta, nors nuo to laiko praėjo kone pusšimtis metų. Savivaldybė viešojo pirkimo būdu už 10 tūkstančių eurų patikėjo Turizmo ir verslo informaciniam centrui surinkti informaciją apie rajono verslo subjektus ir sudėti juos į taip vadinamąją duomenų bazę. Noras plačiau žinoti apie rajone veikiančias įmones, jų tipus, vykdomą veiklą, veiklos apimtis, įsipareigojimų vykdymą, darbuotojų atlyginimus ar kitus rodiklius lyg ir suprantamas, visgi, kaip tą darbą praktiškai atlikti, – ne visai aišku. Pamodeliuokim, kokie iššūkiai laukia centro ir kokie galimi būdai šiai užduočiai įvykdyti.

Pirmas. Kaip ir aukščiau aprašytuoju atveju, TVIC- o darbuotojai pasidalija rajono įmones po 100, sėda prie telefono, skambina buhalteriams ir prašo duomenų. Juos užrašo ant popieriaus lapo ar kompiuteryje, vėliau suskaičiuoja ir subalansuoja kalkuliatoriumi, parengia išvestinius duomenis vienai ar kitai datai.

Galbūt bus pasinaudota kiek pažangesniu elektroninio susirašinėjimo būdu – užduoties vykdytojas išsiuntinės raštus įvairių valdymo ir veiklos formų įmonėms, kurių daugiau kaip tūkstantis, ir prašys atsakyti į iš anksto paruoštus klausimus. Tikriausiai ne visi atsilieps, kadangi joks norminis aktas jų neįpareigoja. O kurie atsakys, pateiks nebūtinai teisingą informaciją. Be to, duomenys įmonėse keičiasi, juos reikia nuolat atnaujinti. Po mėnesio kito informacija tampa beviltiškai pasenusi, netinkama naudoti ar net klaidinanti. Taigi, šis kelias neperspektyvus ir kvepia praeitimi.

Antras būdas. Žinant, kad Sodra turi modernią draudėjų (įmonių, įstaigų, organizacijų) lėšomis sukurtą ir profesionalių specialistų administruojamą tiek verslo įmonių, tiek personalizuotą duomenų bazę, tačiau nei TVIC-as, nei kokia kita įmonė legaliai prie jos prisijungti negali, centro vadovė suranda „hakerį“, kuris įsilaužia į duomenų bazę ir nukopijuoja duomenis. Būdas neteisėtas ir kvepia teisminiu persekiojimu, tačiau greitas ir efektyvus. Toks „specas“ mokės paslėpti galus ir kurį laiką bus nepastebėtas. Trūkumas tas, kad įmonių duomenys vis dėlto keičiasi, o vogdamas informaciją kada nors vis vien įkliūsi. O tada paaiškės ne tik vykdytojas, bet ir užsakovas.
Na ir trečias, legalus teisinis būdas, kuris savivaldybei nieko nekainuotų ir kurį rekomenduoju išbandyti, gerai žinodamas, jog abi šalys (Sodra ir Savivaldybė) susitars. Savivaldybės vadovai turi kreiptis į Sodros teritorinį skyrių su prašymu sudaryti sutartį dėl duomenų keitimosi, sąlygose numatant jų apimtis, terminus, duomenų pateikimo būdus ir t.t. Tai legalus, greitas ir šiuolaikiškas būdas gauti išsamią, tikslią ir plačios apimties informaciją. Sodra renka, kaupia ir sistemina duomenis apie visus šalies verslo subjektus. Jos duomenų bazėje yra plati ir tiksli informacija. Įmonės (draudėjai) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka periodiškai ir esant pasikeitimams veikloje teikia pranešimus. Sodra bet kokiai datai ir įvairiu pjūviu gali suformuoti ataskaitą, pasinaudojusi turima programine įranga. Institucija nesuteiks savivaldybei prisijungimo prie bazės galimybės, tačiau prašomą informaciją pateikti sutartyje nustatytomis sąlygomis galės. Tad kam išradinėti dviratį, jeigu jis išrastas, kam mesti pinigus į balą, jei juos galima panaudoti svarbesnėms anykštėnų reikmėms?

Yra dar vienas būdas, kuris sutaupytų dešimt tūkstančių mokesčių mokėtojų pinigų ir pagerintų valdžios institucijos įvaizdį. Kam pirkti, jei gali pats pasidaryti. Pageidaujamą informaciją iš Registrų centro ar kitų šaltinių gali surinkti savivaldybės specialistai, mero patarėjai. Įstatymas draudžia Valstybės tarnybos įstaigai pirkti paslaugą, jeigu ją pagal skyriaus nuostatus ar pareigybės aprašymus privalo atlikti vienas ar kitas specialistas. Žvilgtelėjus į savivaldybės administracijos skyrių funkcijas ir pareigų aprašymus matyti, jog duomenų rinkimas ir kaupimas yra kai kurių jų atliekamo darbo dalis. O jei ir nebūtų – remiantis Valstybės tarnybos įstatymo ar Darbo kodekso nuostatomis, vadovas turi teisę pavaldžiam darbuotojui nurodyti atlikti darbą, nesusijusį su pareigomis. Tuo atveju už papildomų užduočių atlikimą ar darbo krūvį viršijančią veiklą privalu sumokėti priemoką. Tik tam nereikės dešimties tūkstančių!

Summa summarum – savivaldybės ketinimas turėti nuosavą verslo subjektų duomenų bazę atrodo labai nerimtai. Normaliam šiuolaikiškam projektui vien įrangai, serveriams, programoms ir jų palaikymui, administravimui, saugumo priemonėms užtikrinti reiktų pakloti šimtus tūkstančių. Antraip joks rimtas verslininkas nepatikės savo įmonės jautrių duomenų nesaugiai ir mėgėjiškai kažkieno sukurtai nesertifikuotai duomenų saugyklai.

Na, o jei pagal šios paslaugos pirkimo sąlygas pakanka kompiuteryje sudaryti įmonių sąrašą su vienokiomis ar kitokiomis žymomis, tai tokia „bazė“ neverta nė euro. Informacija iš jos bus ne ką vertingesnė už anuomet iš kolūkių rinktus duomenis apie mėšlą.