Sausio 13-osios laužai I

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

Vaikštant tarp laužų ir mintijant, kas gi įvyko Vilniuje aną įsimintiną sausio 13-osios naktį, prieš dvidešimt metų, galvon peršasi dvasinio pobūdžio terminas – apreiškimas. Lietuva išgyveno masinį regėjimą, kuris leido pajusti tyrą pagarbą ir nesavanaudišką meilę… Tėvynei, artimui savo, savo išrinktai valdžiai, sau.

Dvasia tomis dienomis nusileido iš aukštybių ir gyveno tarp mūsų. Paskui pasitraukė… Bet tai ir normalu, juk negali Ji būt visą laiką. Ypač jei prasideda tarpusavio rietenos.

Tačiau pats faktas, kad mes Ją turėjom tarpusavy, jautėm – yra neišdildoma ir atgaminama, jei kada vėl prireiktų. Jei išsiilgtume… Tai didelė malonė. Vien žiūrint tų dienų bei naktų filmuotus kadrus – atsikuria apsireiškusios Dvasios pojūtis. Jos neįmanoma nei komentuot, nei aprašyt – kaip ir Dievo ar meilės.

Šri Šri Ravi Šankaras, kalbėdamas apie meilę, teigia, jog pagrindinis meilės komponentas yra tyla. Būtent šioje terpėje meilė auga ir tarpsta. Kai pradedi kalbėti, aiškintis, kokia turėtų būti „tikroji” meilė, jos erdvė gerokai sumažėja. Ją išstumia žodžiai.

Panašiai, matyt, ir meilė Lietuvai – apie tai reiktų kuo daugiau patylėti. Žiūrint į ugnį, dainuojant. Būnant kartu.

Negali nejaudinti ir naujojo L.V. Glinskio filmo „Laužai prie parlamento” kadrai, kai skarota moteris rusė dalina sumuštinius budintiems prie Parlamento… Kai savanoriams leidžiama apsispręsti: kas nori apleisti Parlamentą ir likti gyvas – gali eit namo… Kai kunigas Robertas Grigas palaimina visus nepabūgusius…

Filmo autorius – aktyvus Sąjūdžio narys, dailininkas, metraštininkas, savo archyvuose turėtą dokumentinę medžiagą sudėjęs į 7 dalių filmą, pradedant 1991 m. sausio 7-ąja ir baigiant 1991 m. sausio 13-ąja. (Dokumentinį filmą, beje, galima atsisiųsti apsilankius 1991 m. Sausio 13-osios internetinėje svetainėje http://sausio13.lrs.lt rubrikoje „Vaizdo kronika”)

III

Išvakarėse pasirodė vieši dviejų Paleckių atsiprašymai dėl trečiojo. Dėl jo pasakytos frazės, esą Sausio 13-osios naktį „savi šaudė į savus”. Tai nieko naujo – šis pasakymas jau gerokai anksčiau išpopuliarintas įvairiose kaspervizijose bei „Durnių laivuose”.

Beje, minėta frazė „savi šaudė į savus” atskleidžia ir kur kas gilesnį dalyką: ji informuoja visuomenę apie kalbančiojo pasąmoninį santykį su savo tauta. Bandydami apkaltinti kitus, tų žodžių autoriai nesąmoningai išpažįsta savuosius politinės kovos pobūdžius. T.y. – netyčia išsiduoda. (O gal tai visų partijų metodas – šaudyti į savus? Ir Paleckiukas nėra joks išskirtinis. Parodykite partiją, kuri būtų pasidžiaugusi opozicijoje esančių kolegų veiksmais ar prasmingais prieš tai buvusios valdžios sprendimais…)

Panašių išsidavysčių randame ir kitų nūdienos politikų samprotavimuose. Antai nušalintasis prezidentas teigia, jog „konservatoriams svarbu bet kokia kaina išlikti valdžioje” – tai irgi nemažai pasako apie jo partijos tikslus bei strategijas. Betgi ramiai pagalvojus – o kas čia tokio, jei „tvarka ir teisingumas” nori žūtbūt įsitvirtinti valdžioje ir išlikti? Bet kokia kaina… Kas čia keista? Juk tai politika. Kam daugiau tuomet steigiamos partijos?

Panašiai apie savo baimes išsiduoda ir kitas (mažumėlę mokesčių srityje prisidirbęs) europarlamentaras, viešai teigdamas‚ jog „konservatorius nuo baudžiamosios atsakomybės saugo senatis”.

Ne veltui vaikai sako – „kas ant kitų sako – ant savęs pasisako”.

Sausio 13-osios renginiuose atmintin įstrigo dar viena tarsi atsitiktinė frazė – prie tėvuko priėjo žilagalvis Seimo gynėjas ir pasakė maždaug šitaip:

– Mūsų valdžia per mažai tariasi su žmonėmis. Jei, pavyzdžiui, su pensininkais prieš mokesčių reformas būtų buvę atvirai pasikalbėta apie katastrofišką padėtį valstybėje ir paprašyta pagalbos, jie ir patys savo pensijas būtų susimažinę. Bet kai visa tai nuleidžiama iš viršaus, nesitariant – jau yra blogai. Tada kyla pasipriešinimas, nusivylimas.

Vaikštant tarp Sausio 13-osios laužų į akis krito daugybė studentiško ir moksleiviško jaunimo. Jie ir pernai kovo 11-osios proga išėjo į gatves pasidžiaugti – savo Valstybės atkūrimo švente.

Esama teorijų, jog maždaug nuo 2000 metų į žemę ateina ypatingos sielos, gerokai aukštesnio suvokimo, nei buvusios iki tol. Jų mokyti pasenusiomis postsovietinėmis metodikomis tiesiog neįmanoma, nes jų sąmonė jau savaime truputį kitokia, aukštėlesnė. Gal jiems ir reiktų kuo skubiau atiduoti Lietuvos kūrimo darbą, nes mūsų (ir mūsų tėvų) karta savo jau lyg ir padarė – iš vergijos išeita. Tačiau dvasinių prielaidų saugiam, pagarbiam buvimui savojoje valstybėje toli gražu nesukurta.

Gamtoje egzistuoja toks dėsnis – seneliai su anūkais kitąsyk susišneka geriau negu su savo vaikais. Tad vyresnieji garbūs politikai galėtų rimčiau užsiimti anūkų amžiaus politikų „perėjimu” bei ugdymu. Pvz., konservatoriai – ar esama pamainos A.Kubiliaus ir co. kartai? (Gal ir esama, tik kodėl nesimato?) Tas pats pasakytina ir apie socialdemokratus.

Mums žūtbūt reikalingas mitas. Betarpiškas ryšys su protėvių vėlėm… Apie tai rašoma ir neseniai išleistoje filosofo bei psichiatro K.G. Jungo knygoje „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai”.

Ar turi Lietuva mitą? Ar bendrauja su protėvių dvasiom?

Tarpukario Lietuva rėmėsi į LDK kunigaikščius, tai motyvavo tuometinę pilietinę ir patriotinę savimonę. Ar mes turim kokį nors mitą dabar, XXI amžiaus pradžioje – be akropolių ir maximų? Be juodojo mito, kad esam didžiausi Europos nevykėliai, nusigėrėliai ir t. t. Ar turime mitą, kuris padėtų išlikti kilniems, gyvenantiems darnoje? Partizanų mitas, sausio 13-osios mitas… Nepaisant to, kad (anot kaspervizijos ir jos apologetų) ten vien tik „savi šaudė į savus” – jie mums tiesiog būtini, kad paprasčiausiai išliktume.

Mitas įpareigoja, o demitologizavus istoriją, dažnai nelieka nei pareigos, nei paties Lietuvos kūdikėlio. Jis nuskęsta išmestas kartu su nešvariais mūsų skalbinėliais, kuriuos taip mėgsta vėlėti susivėlusios žiniasklaidos laumės.