Šeima, giminė – Dievo sodo medžiai („Aukštaitiškas formatas“ Nr. 100)

„Žmonija yra Dievo sodas. Šeima yra to sodo medis“, – tvirtino Tėvas Pranciškus (Franz) Spirago (1862–1942), XIX amžiaus Bohemijos teologas. Dusetų parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas sako, kad „Giminė – tai patys brangiausi žmonės: tai kraujo ir meilės vaisiai, mūsų vienybės šakos, mūsų gyvenimo kamienas ir mūsų bendros tvirtybės šaknys.“
Karštą vasaros popietę kalbamės su kanauninku apie Jo giminę – sudėtingas išblukusios istorijos paieškas ir kilmingumą, apie giminystės ryšius ir neįvykusį didelės giminės susitikimą.

Breslaujos (Zarasų pavieto kašteliono) titulas

2024 metų balandžio 28 dieną Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės organizacijų vardu paskelbtas pareiginis – titulinis dekretas, kuriuo šios parapijos klebonui – Aukščiausiajam Riterijos Dvasiniam ganytojui, LDK istorinės atminties organizacijų vyriausiam Kapelionui, Jo Prakilnybei kanauninkui Stanislovui Krumpliauskui, švenčiant auksinį kunigystės jubiliejų, už indėlį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ir kultūros paveldo puoselėjimą suteikiamas istorinis Breslaujos (Zarasų pavieto) kašteliono titulas, Europoje atitinkantis pareiginį-tarnybinį grafo titulą.
Šį dekretą įteikė Apdovanojimų teikimo komisijos pirmininkas Danielius Vervečka, LDK Atminties rūmų vadovas. Dekretą pasirašė Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos kancleris Gediminas Ožalinskas, Lietuvos Bajorų krašto susivienijimo vadė Kristina Giedraitienė, Šv. Adalberto-LDK-riterių ordino kancleris, Eišiškių kaštelionas prof. dr. Algirdas Palevičius, LDK Ponų tarybos vadovas Artūras Giedraitis, Žemaičių bajorų draugijos vadas Stasys Kasparavičius, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Motiejus Jakubauskas, Lietuvos genealogijos ir heraldikos komisijos heroldas Arvydas Stanislavas Každailis, LDK Kilmingųjų palikuonių bendrijos vadovo pavaduotojas Raimundas Charževskis. Į Dusetas atvykusioje kilmingųjų delegacijoje buvo ir atstovų iš Ukrainos.

Babūnės pasakojimai

„Dar vaikystėje girdėti Babūnės Justinos Koreivo (mergautinė pavardė – Navicka, 1875–1973) pasakojimai žadino domėjimąsi ir norą sužinoti giminės praeitį. Prisimenu, kaip babūnė pasakodavo, kad jos seneliai, proseneliai gyvenę dvare. Užsimindavo ir tai, kad jos senelis (ar prosenelis), kaip buvo tuo metu madinga dvaruose, mėgęs lošti kortomis, pralošė dvarą, o supratęs tragediją, nusidūrė… Smalsu buvo klausytis įdomių istorijų.
Dabar suprantu, kad Mama, norėdama išsaugoti šeimos ramybę ir bijodama galimų represijų, tremties, drausdavo savo Mamai kalbėti apie mums nepažįstamą senovę, vadindama tai tik pasakomis. Sovietinėje santvarkoje žinios apie kilmingumą galėjo užtraukti didelę nemalonę“, – atvirauja klebonas.
Babūnė Justina, ištekinta už pono furmono (vežiko) Julijano Koreivo (1861–1928), gavo žemės. Vėliau susilaukusi trijų dukterų: Valerijos (1903–1991), Viktorijos (1909–1987) ir Marijos (klebono Mamos (1914–2004).
Dukra Valerija ištekėjo už našlio Kajetono Šumansko ir gyveno Ciciliškių kaime. Viduriniosios – Viktorijos, visą laiką svajojusios apie vienuolystę, – svajonė taip ir neišsipildė. Patekti į vienuolyną tuo metu nebuvo taip paprasta – vien pamaldumo neužteko, reikėjo dar ir „kraičio“. Deja, jo mergina neturėjo. Teta visą gyvenimą išliko pamaldi, tačiau šeimos nesukūrė.
„Babūnė anksti liko našlė. Ji visą laiką gyveno mūsų šeimoje. Gaila, bet su kiekvienu žmogumi į amžinybę iškeliauja ir dalis istorijos, ne tik šeimos… Ta istorija dažnai būna daug platesnė“, – pabrėžia kan. Stanislovas, apgailestaujantis, kad daug ko nesužinojo, neišklausinėjo. Daug istorijų ir faktų, kurie šiandien būtų labai įdomūs, Babūnė išsinešė anapilin. Vienas giminės herbas patvirtina Babūnės atšakos kilmingumą, tačiau vieta, kurioje stovėjo dvaras, nežinoma.

Repatriacija

Iš vaikystės atsiveja ir kiti ryškūs prisiminimai…
„Į Lenkiją išvyko Tėvelio sesuo – našlę tetą Stefaniją išlydėjome su dukromis…
Iki šiol menu skaudų atsisveikinimą – tarsi per laidotuves, – kai išvažiavo dėdė Vaclovas su trimis sūnumis. Pasiliko kaime tik jo vyriausia dukra Vanda – tarsi koks garantas, kad tikrai bus kur sugrįžti, jeigu ten, Lenkijoje, jie neprigis. Čia liko didžiuliai sodai, pastatai ir daržai. Aišku, niekas tada nepagalvojo, kad kolektyvizacija greit atims viską: sodus ir pastatus, nepavyks išsaugoti nė savo namų.
Paskui buvo išlydėtas ir kitas dėdė – Francišek su šeima.
Man, nedideliam vaikui, buvo keista ir nesuprantama, kodėl visi išvyksta. Tik mes kažkodėl niekur nevažiuojam…“ – švelniai šypsodamasis, prisimena kan. Stanislovas, nors jam Tėvelis jau buvo parodęs visus reikalingus repatriacijos „popierius“, galinčius atverti tuometę sieną. Dokumentų nebuvo gavusi tik Babūnė su dukra Viktorija (vyresnioji dukra Valerija buvo ištekėjusi – gyveno atskirai). Pasirodo, Mama, nenorėdama palikti savo motinos ir sesers, prašė Tėvelio nevažiuoti: „Ką mes tame svetimame krašte rasime? Vaikui mokykla čia pat, vietoje. Nereikės jokios mielaširdystės prašyti gyvenant ten, išvarytų vokiečių žemėje.“
Tėvelis, nusileidęs Mamos prašymams ir įkalbinėjimams, taip ir pasiliko Ciciliškių kaime (netoli Lupenkos, Zarasų r.).
„Nors oficialiai buvome dvi šeimos (mūsų šeima ir Babūnė su savo dukra), bet ne tik gyvenome viename name – visuose ūkio darbuose ir prie stalo buvome kartu. Iš tiesų, tai lengvino mūsų būtį ir buitį – galėjome turėti dvigubai didesnį žemės sklypą ir gyvulių auginti dvigubai daugiau, kai tuo metu kolūkinėje santvarkoje viskas buvo normuojama“, – vaikystės prisiminimus žarsto klebonas.
Tai ir visi vaikiški kanauninko prisiminimai apie šeimos kilmės paslaptis…

Paslapties išaiškėjimas

„Tarybiniais laikais domėtis savo kilme ir giminės palikuoniais eiliniam žmogui nebuvo jokių galimybių. Dabar esu įsitikinęs, kad saugumas tada jau turėjo duomenų apie mano giminaičius, gyvenančius įvairiose užsienio šalyse. Šios priežastys ir lėmė, kodėl tarnaudamas armijoje nebuvau išsiųstas į Čekoslovakiją, kai ten buvo vykdoma invazija, nors ten vežė kareiviukus ir iš mūsų dalinio. Tai, kad manęs neišleido vykti kartu, tuo metu gaubė keista paslaptis“, – dalijasi dvasiškis savo mintijimais, patvirtindamas, kad jis taip pat nebuvo baudžiamas kaip kiti kunigai ekstremistai, kovoję už tikinčiųjų Tikėjimo teises, kurias, kaip sąžinės laisvę, garantavo sovietinė konstitucija. Deja, sovietinė valdžia Konstitucijos nesilaikė, drausdama viešas religines apeigas, tardydama vaikus apie bažnyčių lankymą, patarnavimą apeigose, o suaugusiuosius, lankančius bažnyčią, atleisdavo iš vadovaujamų pareigų, ignoruodavo ir pan.
Klebonas ne kartą buvo baustas tik administracinėmis baudomis, o sovietinėje spaudoje publikuotas ne vienas straipsnis apie jį – kunigą, nesilaikantį tarybinių įstatymų.

Krumpliauskai

„Atraskite savo tautos šaknis, džiaugsmą, išgyvenimus, vertybes, ir taip savo tautą galėsite iš šaknų kelti ir eiti pirmyn. Jeigu jūs norite, jaunime, turėti didelę ir gražią tautą, prisiminkite savo šaknis ir eikite į priekį“, – akcentuoja klebonas, kad net Popiežius Pranciškus, 2018 metais lankydamasis Lietuvoje, pabrėžė, jog būtina prisiminti savo šaknis. Krumpliauskų šaknimis – giminės genealogija – pusbrolis Franciszek Kromplevski, gyvenantis Lenkijoje, pradėjo domėtis daug anksčiau. Net klebono Tėvelį Ignacą Krumplevską (1912–2009) kai kurios jo surastos žinios ne kartą nustebino – jam buvo visiškai negirdėtos.
Klebono seneliai Franciška Kozlovska ir Juzefas Kromplevskiai sukūrė šeimą maždaug 1894 metais. Į Mateikiškių kaimą su šeima persikėlė apie 1904 metus iš Kajotų kaimo (dbr. Ignalinos rajono savivaldybė, 8 km nuo Griškiškės, XX a. pr. įėjo į Novoaleksandrovsko apskritį. Tarpukariu kaimas priklausė Lenkijai (Breslaujos apskritis, Vidžių valsčius). Čia vienas po kito pasaulį išvydo dar aštuoni vaikai.
1920 metais mirė vyriausioji jų dukra Bronislava.
„Slankiojanti“ vidurių šiltinė – ūminė infekcinė liga, liaudyje vadinama „tifu“, tuo metu buvo viena pavojingiausių, nes „šienaute šienaudavo“ ne tik šeimas, bet ištisus kaimus. 1920 metais nuo jos mirė abu seneliai Franciška ir Juzefas Kromplevskiai. Nežinia, kaip pavyko šios ligos išvengti kitiems šeimos nariams, tačiau devyni vaikai iškart neteko abiejų maitintojų.
Ant Alfonso, vyriausio Kromplevskių sūnaus, kuriam tais metais sukako vos 26, pečių gulė nelengva didelės šeimos našta: ne tik visi kasdieniai ūkio ir namų ruošos darbai, bet ir tėviškas rūpestis dar septyniais mažesniais broliais: Stanislavu (g. 1907 m.), Francišeku (g.1904 m.), Vaclavu (g. 1905 m.), Juzefu, Napaleonu (g. 1910 m.), Ignacu (g. 1912 m.), Zigmundu (gimęs apie 1919 m.), ir vienintele sesute Stefanija (g. 1914 m.), kuriai buvo vos šešeri metukai.
Po metų, 1921-aisiais, būdamas maždaug 14 metų amžiaus, mirė brolis Stanislavas. Vėliau be žinios dingo ir jauniausias – Zigmundas, 1940 metais pakviestas į armiją. Nors ne kartą buvo rašytos užklausos į įvairius Rusijos archyvus, tačiau dėdės žūties vieta taip ir liko nežinoma.
Ne tik klebono tėvas Ignacas, bet ir kiti giminaičiai prisimindavo, kad vyriausias brolis Alfonsas giminėje turėjo didžiulį autoritetą – visuose šeimos reikaluose jo balsas buvo lemiamas.

Genealogija – tai dėlionė

Pusbrolis Franciszek Kromplevski penkerius metus, galima sakyti, „gyveno“ archyvuose – buvo svarbu atkurti kuo daugiau įmanomų faktų, detalių apie giminę.
Duomenų ieškota ne tik Krokuvos, Varšuvos, Vroclavo, Vilniaus Istorijos archyvuose, siųstos užklausos į Vitebsko, Minsko archyvus. Įvairiais įrašais, esančiais bažnytinių metrikų knygose, ir klebonas Stanislovas papildė ne vieną genealoginio medžio šaką. Buvo surinkta daug reikalingų dokumentų, leidusių vis platyn, lyg dėlionei skleistis giminės medžio šakoms. Gaila, kad ne tik laikas, bet gaisrai, karas, įvairios suirutės suniokojo ir negrįžtamai ištrynė ne vieną svarbų šios giminės istorijos puslapį.
Visus faktus, kuriuos pavyko surinkti apie Krumpliauskų giminę, 2021 metais Lenkijoje gyvenantis giminaitis F. Kromplevski sudėjo į knygą „Genealogija kaip dėlionė“1. „Tai labai brangus mūsų giminei leidinys, kuriame užfiksuota viena giminės medžio kamieno dalis“, – pagarbiai sako klebonas ir, vartydamas šią knygą, vis grįžta prie jam brangiausių – savo Tėvelio nuotraukų.
Įdomu, kad surinktose senose nuotraukose aiškiai matyti giminės panašumas – vyrai aukšti, tamsiaplaukiai, moterys – gražių, taisyklingų veido bruožų.

Kardinolas Kazimieras Sviontek

Iš pusbrolio Franciszek Kromplevski sužinojo, kad giminėje yra ir garbingas dvasiškis – tuo metu Baltarusijoje gyveno kardinolas Kazimieras Sviontek (1914–1939–1991–1994–2011). Jo mama – tėvo pusseserė Veronika Krumplevska.
Bendraudamas su Gardino vyskupu, klebonas Stanislovas pasidomėjo kardinolu, 1954 metų birželį grįžusiu iš tremties – kalėjusiu Vorkutoje, Intoje (su kaliniais tundroje statė kareivines, teko nakvoti sniege; slapta teko atlikti kunigo patarnavimus lenkams, lietuviams ir latviams), tačiau teisės gyventi Sovietų Sąjungos miestuose neturėjo. Vėliau, gavęs valdžios leidimą, kunigavo. Prasminga tarnystė Pinsko vyskupijoje, kurios tikintieji atkakliai gynė katedrą, kad nebūtų paversta grūdų sandėliu.
Kardinolas, „neakivaizdžiai“ sužinojęs apie kun. Stanislovą, norėjo susitikti ir gyvai pamatyti – prašė atvežti ir parodyti nepažįstamą giminaitį. Deja, susitikti ir pabendrauti jiems nebuvo lemta.
„Ne kartą teko girdėti, kad kardinolas Kazimieras Sviontek vadinamas „žmogumi, kuris nešiojo Dievą savo širdyje“, – gilus klebono atodūsis liudija, kad laikas – prastas derybininkas. Jam nepaklusus, nebegali nieko pakeisti – pridėti net ir svarbiausių gyvenimo įvykių.
Aišku, vėliau aplankytas Pinskas ir Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedra, kurios rūsyje yra Kardinolo kapas.

Genealoginio medžio laja

Vyniojame platų platų ritinį, kad galėtume bent šiek tiek susipažinti su kan. giminės pradmenimis – plačia genealoginio medžio laja.
Giminystės medžio užuomazga – 1795 metų išrašas iš Vidžių parapijos inventoriaus surašymo: KRUMPLIS Motiejus, sūnus Kazimiero. Tame įraše pažymėta, kad bajoras iš Jurgelėnų, turintis 1 valaką ir 13 margų žemės.
Yra dokumentas, kuriame nurodyta jo sūnaus Felicijono gimimo data; tėvas Motiejus užrašytas jau kaip Krumplevski, abu su žmona Ona – šlėktos. Vėliau pavardė jau rašoma kitaip – Kromplevski.
Įdomu, kad Ignacas ir Marija Krumpliauskai, 1942 metais birželį susituokę Smalvų Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje, išgyveno virš 60 bendro gyvenimo metų. 2002 metais, švenčiant santuokos 60-ąsias metines, Popiežius Jonas Paulius II jiems bei visai šeimai skyrė apaštališkąjį palaiminimą.

Kilmės liudijimas – 4 herbai

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kilmingųjų palikuonių bendrijos išduotame kilmės liudijime parašyta: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kilmingųjų palikuonių bendrijos dokumentų patikros ir priėmimo komisijų teikimu, Lietuvos genealogijos ir heraldikos komisija, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Atminties rūmai patvirtina, kad Stanislovas Krumpliauskas, kilęs iš Krumpliauskų, Koreivų, Navickų ir kilmingų Sklinsmontų h. Pobog, Savičių h. Sulima, Lotočkų h. Kirvis (Topor), Beinorų h. Nowina giminių.“

Herbas POBóG

Pobóg2 yra Lenkijos herbas, kurį viduramžių Lenkijoje, o vėliau ir Lenkijos–Lietuvos sandraugoje naudojo daugybė didikų šeimų.
Tikėtina, kad Pobóg vardas suformuotas iš palinkėjimo „Pobodze“, senojoje lenkų kalboje „Po Bodze“ (tegul Dievas tave globoja).
Nuo XII amžiaus ši giminė tapatinama su didele socialine ir ekonomine evoliucija: Pobóg giminės atstovai dalyvavo pergalingame kryžiaus žygyje prieš Pagonis – Prūsų ir Jotvingių gentis 1190 metais. 1331 metais kovėsi mūšyje Płowce prieš Kryžiuočių ordiną, o 1410 metais ir dalyvavo garsiausiame Žalgirio mūšyje (lenkų ir lietuvių armijos laimėjo prieš Kryžiuočių ordiną).

Herbas SULIMA

Sulima3 – Lenkijos bajorų herbas, paminėtas seniausiame iki šių dienų išlikusiame Lenkijos herbe Insignia seu clenodia Regis et Regni Poloniae, kurį 1464–1480 metais parašė istorikas Janas Dlugoszas. Sulima yra vienas iš 47 herbų, kuriuos 1413 metais priėmė Horodlės unijos Lietuvos bojarai.
Herbas susideda iš skydo, horizontaliai padalyto į dvi dalis, naudojant raudoną ir geltoną spalvas. Apatinė dalis raudona, ją puošia trys balti akmenys ar kryžiai. Viršutinė dalis geltona (kaip auksas) arba rečiau balta (kaip sidabras). Viršuje – erelis išskėstais sparnais. Papuošta šalmu ant skydo viršaus ir ereliu ant šalmo.
Atskiros šeimos, naudojančios šį variantą, gali pakeisti spalvų schemą, naudoti kitą erelį ar kitaip įtraukti visą dizainą kaip didesnio herbo dalį.
Ankstyviausi užfiksuoti „Sulima“ herbo naudojimo būdai yra ant trijų vaško antspaudų 1352 metais.
Sulima herbu naudojosi Lenkijos karalystė ir Lenkijos–Lietuvos sąjunga. Juo buvo tvirtinamos jurisdikcijos, dekretai ir svarbūs valstybės LDK dokumentai.

Herbas KIRVIS (TOPOR)

Kirvis4 – bajorų giminių herbas. Žinomi herbo lenkiški pavadinimai: Bipenium, Kołki, Starża, Topor, Wścieklica.
Raudono herbo skydo lauko centre pavaizduotas sidabrinis kirvis su auksine rankena, ašmenimis, pasuktais į dešinę. Virš skydo – grotelinis šalmas su riterio karūna. Šalmo skraistė raudona su sidabriniu pamušalu. Į karūną įkirstas kirvis toks pat, kaip skyde.
Tai vienas seniausių Lenkijos herbų, labiausiai paplitęs Krokuvoje, Liubline, Mazovijoje. Seniausias antspaudas su jo atvaizdu yra maždaug 1282 metų.
Po Horodlės unijos 1413 metų spalio 2 dieną buvo naudotas LDK.
Šiuo herbu naudojasi apie 640 šeimų.

Herbas NOWINA

Nowina5 – Lenkijos herbas. Abiejų Tautų Respublikos laikais jį naudojo kelios šlėktų šeimos. Iš pradžių giminystę sudarė tik 24 šeimos.
Tai vienas iš 47 herbų, naudotų Lietuvos bajorų LDK po Horodlės unijos, vykusios 1413 metų spalio 2 dieną.
Azuro spalvos fone sidabrinė katilo rankena abiem galais į viršų. Tarp jų – kryžius arba kardas rankena į viršų. Ant šalmo karūnoje sulenkta šarvuota koja (tarsi klūpėtų). Pėda nukreipta į kairę.
Seniausias herbo atvaizdas – 1293 metų antspaudas. Jis anksčiausiai naudotas 1392 metų teismo įraše.

Giminystės ryšiai

„Karai, sovietizacija, nacizmas išblaškė visą mūsų Krumpliauskų giminę po pasaulį. Yra gyvenančių Argentinoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Estijoje, JAV, Kanadoje, Latvijoje, Lietuvoje, Ukrainoje. Daugiausia, žinoma, gyvena Lenkijoje. Keitėsi ne tik giminaičių gyvenamoji vieta, bet kito ir pavardė – ji taip pat „derinosi“ prie gyvenamosios vietovės, prie kalbos toje teritorijoje. Šiandien žinomi net keli protėvių pavardės Krumplis – variantai“, – kalba kanauninkas Stanislovas, kurio tėvas Ignacas Krumplevskas kažkuriuo metu tapo Krumpliauskas. Pavardės taip pat varijuoja: Krumplevski, Kromplevski, Krumplevskij. Jau minėtas F. Kromplevski knygoje pažymi, kad jų pavardė nėra populiari, Lenkijoje gyvena 52 asmenys, turintys pavardę Kromplevskiai ir 124 – Krumplevskiai.
2020 metų vasarą jau buvo suplanuotas plačios Krumpliauskų giminės suvažiavimas Varmės Lidzbarke (Lenkijoje), kuriame turėjo dalyvauti gerokai virš 200 giminaičių. Buvo viskuo pasirūpinta: užsakyti viešbučiai, suderintas šv. Mišių laikas už Giminę. Deja, netikėtai atsiradęs ir išplitęs Covid-19 suardė visas idėjas. Ne tik uždarė sienas, bet ir sustabdė numatytas veiklas – teko atšaukti, atidėti…
„Nepasisekė susitikti visiems. Dauguma giminės žmonių jau garbingo amžiaus. Todėl, manau, susitiksime tik amžinybėje, nes jau labai daug ten iškeliavusių. Gaila jaunos kartos, kuriai suiro puiki galimybė pažinti ir susibendrauti“, – apgailestaudamas kalba kan. Stanislovas, nuo pat kunigystės pradžios kiekvieną rudenį gimtojoje Smalvų bažnytėlėje aukojantis šv. Mišias už gyvus ir amžinybėn išėjusius giminaičius, o prie švenčių stalo visada kviečiantis savo artimuosius.
Kanauninkas rodo vėliavą – joje keturi giminės herbai. „Tikriausiai retai kuris susimąsto, kokie teisingi Popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Neužmirškite savo tautos šaknų. Mes nesame žmonės be šaknų“, – pakartoja kanauninkas.

„Kiekvienam žmogui svarbu žinoti savo šaknis: kilmę, pavardes, giminės istoriją. Skaudu klausytis, kai darant įrašą Laidotuvių knygoje, paklausus velionio tėvų, ar motinos mergautinės pavardės, artimieji nežino. O ir artimųjų gimimo datas neretai žino tik iš mirties pažymų. Nesitiki, kad taip greitai viskas užmirštama. Ką tada bekalbėti apie protėvius, tolimesnę giminę“, – sako kan. Stanislovas Krumpliauskas, pabrėždamas, kad būtina perduoti atmintį – protėvių perduotą dvasią – kartų kartoms.

1 Franciszek Kromplewski. Genealogia jak puzzle. Genealogia i wspomnienia rodzinne , wiersze i zdjęcia. Wroclaw, 2021, Wydanie drugie.
2 https://pl.wikipedia.org/wiki/Pob%C3%B3g_(herb_szlachecki)
3 https://pl.wikipedia.org/wiki/Sulima_(herb_szlachecki)
4 https://www.zbd.lt/nariai/kirvis/
5 https://pl.wikipedia.org/wiki/Nowina_(herb_szlachecki)

Giedrė MIČIŪNIENĖ