Inturkėje gyvenanti Aušra Ratkytė užaugino penkis savo brolius ir seseris, kai šie neteko tėvų. Mažiausiai sesutei tuomet buvo vos šešeri, o pačiai Aušrai – 24 metai.
Prieš penkiolika metų mirus tėvams, vos 24-erių Aušra Ratkytė netikėtai tapo daugiavaike mama. Iš Molėtų rajono kilusi mergina nė minutei nesudvejojo – šeši našlaičiais likę broliai ir seserys namus turės, o ji ir jos draugas atstos jiems tėvus.
Šiandien Aušra didžiuojasi, kaip pati sako, savo vaikais ir teigia tokio sprendimo niekada nesigailėjusi.
Per vieną naktį tapo atsakinga už šešis vaikus
Inturkėje (Molėtų rajone) gyvenančios A. Ratkytės mama turėjo aštuonis vaikus – pirmoje santuokoje gimė ji ir brolis, antroje – keturios sesutės ir du broliai. Aušros ir jos brolio tėvams pasukus skirtingais keliais, ji pati augti iškeliavo į mamos tėvų, o brolis – į tėčio tėvų namus. Mama ėmė gyvenimą kurti iš naujo, tačiau jis baigėsi tragiškai – 2004-aisiais žuvo jos antrasis vyras, kai mažiausiai moters dukrytei tebuvo keturios dienos. Daugiavaikė mama krito į depresiją…
„Kai mamai nutiko tokia nelaimė, aš grįžau padėti, tuomet mokiausi dvyliktoje klasėje. Kai ji sirgo depresija, negirdėdavo, kada mažoji pabusdavo, todėl ši miegodavo ant mano krūtinės. Mokykloje pasklido kalbos, kad esu neišsimiegojusi, nes bastausi su bernais. Tris mėnesius mane mokytojos „tarkavo“, iškvietė mamą į susirinkimą. Mama grįžusi paklausė, kodėl aš niekam nesakiau, kad ji serga ir aš padedu? Aš atsakiau: „O manęs niekas neklausė“. Tai – mano bėdos, niekam jos neturi rūpėti. Tik auklėtoja pasakė, kad būtume padėję… – prisiminimais dalijosi A. Ratkytė. – O 2010 metais mirė ir mano mama, našlaičiais liko šeši jos vaikai. Tuomet ketverius metus gyvenau ir dirbau Vilniuje, nes reikėjo mamai padėti finansiškai. Jau laidotuvių metu man paskambino iš Vaiko teisių apsaugos, paklausė, kada atvažiuoti pasiimti vaikus. Pasakiau, kad auginsim. Taip per vieną naktį tapau šešių vaikų mama.“
Pasirūpinti reikėjo šešerių, septynerių, trylikos, keturiolikos metų sesėmis ir penkiolikos bei septyniolikos metų broliais.
„Man tuomet nekilo jokių abejonių – tai yra mano šeima, mano broliai ir seserys. Tik dabar, kai jau visi suaugę, pajuokaudama sakau, kad reikėjo man jūsų neimti! Vyriausias, sulaukęs pilnametystės, iš namų išėjo, nes jam netiko mano sąlygos. Norint suvaldyti šešis vaikus, turėjo būti režimas, tvarka, o brolio perlaužti nepavyko. Todėl kalbėsiu apie penkis, kuriuos užauginau. Tai buvo sunkių charakterių vaikai – jie jau buvo su patirtimi, su kitokiu gyvenimo būdu, požiūriu, reikėjo daug ko išmokti“, – sakė A. Ratkytė, pridurdama, jog šis sprendimas – globoti šešis vaikus – nebuvo jos vienos. Tam labai pritarė ir jos draugas Tadas bei jo šeima, iš kurių ji tuomet sulaukė didelio palaikymo.
„Mes nesusituokėme, bet kartu esame jau 20 metų. Vaikus paimti buvo ir jo sprendimas. Tuomet draugavome penktus metus. Nors jis dirba Vilniuje, vaikai turėjo vyrišką pavyzdį. Būdavo, penktadienį Tadas grįžta, reikia bent susitvarkyti spintą! Planuojame kažkur važiuoti, o jei nesutvarkyta, – nevažiuosime. Kažkurio žodis turėjo būti griežtesnis. Nors po tiek metų sužinojau, kad, pasirodo, šeimoje aš buvau ta griežtoji, – juokėsi Aušra. – Labai daug pagalbos sulaukėme iš draugo šeimos – mamos, sesers. Sesuo giliai tikinti, rado bendrus pažįstamus iš Šv. Kristoforo Rotary klubo – jie mums padėjo įsirengti namus, atsistoti ant kojų. Labai džiaugiuosi žmonėmis, kurie tada buvo mano gyvenime, savo draugais, kurie tiesiog atvažiuodavo arbatos išgerti, pabūti.“
A. Ratkytė sakė, kad tik vėliau sužinojo apie draugo šeimos planą, jei šiems su šešiais vaikais susitvarkyti nebūtų pavykę.
„Mano draugo sesuo buvo paruošusi atsarginį variantą – kad ji ir jos draugų ratas priimtų kiekvieną vaiką į savo šeimas ir mums būtų likusi tik mažoji mergaitė. Niekas netikėjo, kad mums pavyks. Tačiau jei būtų iš karto pasiūlę tokį variantą, būčiau nesutikusi. Vaikams pasakojau apie šią galimybę. Jie būtų augę labai gerose šeimose, turėję labai gerus išsilavinimus. Bet vaikai sutiko, kad padariau gerai – sako, kad tokiu atveju nebūtume augę vienoje šeimoje, kas juos užaugino tokiais žmonėmis, kokie jie yra dabar: gal neturintys mokslinių laipsnių, bet visi – su išsilavinimu, gyvena Vilniuje, turintys atjautą ir vienas kitą“, – kad anuomet apsisprendė teisingai, net kelis kartus įsitikino inturkiškė.
Pastaba – dėl per didelės tvarkos namuose
Auginti penkis vaikus nebuvo lengva – kaip ir kiekvienoje šeimoje, buvo visko: ir protestų, ir problemų mokykloje, jau nekalbant apie tai, kad visiems reikėjo taikytis prie naujo gyvenimo, nuspręsti, kas vis tik šeimoje yra Aušra: mama ar sesė.
„Sesuo, vyriausia iš mergaičių, mamai esant gyvai, buvo atsakinga už daug ūkinių dalykų. Kai atėjau aš, jai teko grįžti mokytis, o aš rūpinausi visu kitu. Iš pradžių kiek protestavo, jai tai nepatiko.
Apie tai, kaip mane vadinti, buvo diskusija iš pat pradžių. Mažiausia atėjo ir paklausė, ar aš Aušra, ar sesė, ar mama, ar globėja? Pasakiau, kad nuspręstų patys. Jie pasidarė savo susirinkimą ir nusprendė, kad yra pakankamai dideli suprasti, kad mamos nebėra ir aš esu Aušra, – kad iš pat pradžių su vaikais elgėsi kaip su suaugusiais žmonėmis, pasakojo A. Ratkytė. – Mažosioms buvo sunku, kad jos neturi mamos ir tėčio. Bet su vaikais reikia kalbėtis – ar jie pagimdyti, ar globojami, jiems reikia aiškinti kaip asmenybėms pagal jų amžių. Jei paaiškinsi, kad yra taip ir to pakeisti negali, ir svarbiausia – esi dėl to nekaltas, – jie labai puikiai supranta. Mums reikėjo metų laiko, kol atėjo supratimas, kad kitaip nebus, kad nesame standartinė šeima, bet tai nėra minusas, tai yra pliusas.“
Pasiteiravus, ar mokykloje, kieme vaikų dėl to, kad auga kitaip, neužgauliojo, Aušra sakė, jog ne, tačiau šeima tiek aplinkinių, tiek tarnybų visuomet buvo labiau stebima, nei kitos.
„Vaikai augo po padidinamuoju stiklu, buvo žiūrima, kaip apsirengę, kiek pinigėlių turi, kiek keliauja. Būdavo, tarnybos atvažiuodavo, tikrindavo šaldytuvą, ar turime valgyti, nes kažkas kaime pasakė, kad parduotuvėje perku tik batoną ir grietinės. Bet niekas nematydavo, kad kiekvieną penktadienį į Vilnių važiuodavom apsipirkti, kartu vaikams ir miestą parodydavome. Buvo komentarų, kad mūsų namuose – dirbtina tvarka. Patariau atvažiuoti vakare, kada prausiamės, ruošiamės miegoti. Kurį laiką negalėjau dirbti, nes reikėjo vaikams ruošti pietus, kad jie grįžę rastų maisto. Kildavo klausimas, o kaip normalios šeimos gyvena, kai mama ir tėtis dirba? Toks buvo požiūris, kurio dabar jau nebėra“, – apie gyvenimą, auginant ne pačios pagimdytus vaikus, pasakojo globėja. Ji sakė, kad vaikų auginimas vyko natūraliai, daug su jais kalbant, diskutuojant. Ir pati viską dariusi vedama nuojautos.
„Jokių kursų nelankiau – tais laikais nebuvo madinga, nebuvo privaloma, tam nebuvo laiko. Piktybiškai neskaičiau jokios knygos, nes turėjau penkis vaikus, jie visi buvo labai skirtingi – tad kiek knygų man reikėtų perskaityti, kad kiekvienam kažką pritaikyčiau? Buvo pajautimas. Aš visuomet svajojau studijuoti psichologiją, paauglystėje apie tai labai daug skaičiau, greičiausiai man tai davė tvirtą bazinį pagrindą.
Niekada nereikia bausti už mažus paklydimus, reikia leisti paklysti. Sakiau, kad iki 12 klasių baigimo esu atsakinga už jūsų kelią, o toliau leidau eksperimentuoti, dėl ko vaikai džiaugiasi. Reikia derėtis, kalbėtis, aiškintis, bet jokiu būdu – nenurodinėti. Mano močiutė buvo ypač griežta, visas mano gyvenimas buvo sudėliotas, todėl žinojau, ką reiškia kontrolė. Svajojau stoti į psichologiją, o močiutė norėjo, kad studijuočiau lietuvių kalbą. Įstojau, bet pasimokiau tik metus. Užtat dabar pasiekiau to, ko noriu iš tiesų. Mūsų santykiai šeimoje buvo pagrįsti pasitikėjimu, tam tikra laisve, bet ir taisyklėmis“, – kaip šeimoje užauginti gerus, savimi pasitikinčius ir atjaučiančius žmones, dalijosi A. Ratkytė.
Kirba mintis globoti daugiau vaikų
Kaip aplinkiniai vertino tokį jaunos merginos poelgį? Ar visi buvo geranoriškai nusiteikę, o gal buvo ir neigiamų reakcijų, ir kritikuojančių?
„Mes gyvenome Miežonių kaime, netoli Inturkės. Norėjome iš ten išsikelti, kad vaikams būtų arčiau mokykla, patogesnis susisiekimas. Tik po daug metų sužinojome, kad, kai norėjome čia, Inturkėje, pirkti namą, kaimynai buvo prieš: bus tiek vaikų, bus triukšmas, rėkimas, o gal dar apvogs. Bet paskui tos pačios moterys sakė, kad nesitikėjo. Vaikai buvo mandagūs, geri.
Kalbant apie pagalbą – tai sąlyginis dalykas. Dabar globėjams yra visokeriopa pagalba – ir finansinė, ir moralinė, psichologinė, – visai kitos galimybės.
Susidūriau ir su paradoksais. Sakykime, jei gyvena šeima – mama, tėtis ir trys vaikai vieno kambario bute, – viskas yra gerai, bet jei nori globoti vaiką, turi sudaryti visai kitas sąlygas. Turiu dėkoti Vaikų teisėms, nes mūsų gyvenimo sąlygos tuomet šimtu procentų neatitiko reikalavimų, vaikai trijuose kambariuose gyveno po du. Pagal reikalavimus turėtų po vieną. Dabar taisyklės yra paprastesnės“, – pasakojo A. Ratkytė, kuri teigė nesuprantanti žmonių, kurie palieka vieną vienintelį vaiką, tapusį našlaičiu, augti vaikų namuose, nes jam pas jokį giminaitį neatsiranda vietos…
„Galbūt žiūriu per griežtai, bet mes esame gimę rūpintis vieni kitais. Su draugu esame svarstę, gal dar kelis paimti globoti. Bet aš buvau tas žmogus, kuris pristabdė – jis dabar gyvena Vilniuje, grįžta tik savaitgaliais, tad visas krūvis būtų tik man, būtų mažiau vyriško pavyzdžio. Mokausi, dirbu ir sakau, kad dar nepasiruošiau“,– kad neatmeta galimybės globoti ir daugiau likimo nuskriaustų vaikų, sakė jau penkis į gyvenimą išleidusi Aušra.
Ji, beje, teigė pritarianti vaikų paėmimams iš blogų įpročių turinčių šeimų.
„Daug kas mane už tokią nuomonę smerkia. Jei esi sergantis žmogus, turintis priklausomybių, bet myli savo vaikus, – tu stengsies. Matau daug pavyzdžių, labiau stebiu šią socialinę sritį, tad žmonės, kurie iš tiesų myli savo vaikus, stengiasi, jie geba susitvarkyti. Koks yra poveikis vaikui, kai jis pagyvena šeimoje, įvyksta krizinė situacija ir jį išveža į vaikų globos namus arba pas globėjus, o po mėnesio ar dviejų tėvai susitvarko ir vaikas grąžinamas atgal? Viskas iš naujo. Kaip vaikui išugdyti elementarų prieraišumo jausmą žmogui? Kaip jam save formuoti šeimoje? Turime nuostabių globėjų, pas kuriuos vaikui saugu, gera, bet jis bijo prisirišti, nes vis tiek išveš. Žinoma, leisti pasitaisyti reikia, bet vaikai yra prioritetas“, – neabejojo A. Ratkytė.
Ragina įsivaikinti arba globoti
Pokalbio metu A. Ratkytė net kelis kartus pabrėžė, kad apie savo nueitą kelią kalbėti sutiko ne dėl to, kad pasigirtų ar kad jaučiasi verta medalio. Jai svarbiausia, kad žmonės išgirstų – nebijokite globoti ar įsivaikinti. Neretai to bijoma dėl neva blogų genų, įvairiausių kitų priežasčių.
„Kažkokiame tyrime mačiau, kad 97 procentai priklauso nuo vaiko augimo aplinkos ir tik trys procentai – nuo genų. Visiems sakau, kad svarbiausia – ne genai, o tai, kaip tu vaiką auklėji, ką jam skiepiji. Kaip jis mato pasaulį, taip jis ir gyvena, – įsitikinusi inturkiškė. – Viena šeima Vilniuje vien dėl mano pavyzdžio įsivaikino. Turi žmonės nebijoti. Juk gimdyti nebijo. O čia gauni jau paaugintą – naktimis keltis nereikia, sauskelnių keisti taip pat. O labiausiai dėmesio reikia paaugliams – jiems uždeda etiketę, kad iš vaikų namų, jie patys save nurašo.“
A. Ratkytė pasakojo, kad vienas brolis ir viena sesuo jau sukūrė savo šeimas. Beje, su panašaus likimo žmonėmis: sesers vyras yra įvaikintas, o Aušros brolio žmona taip pat neturi tėvų…
„Brolio dukrytei, kadangi ji neturi nė vieno senelio, aš esu baba, o sesės vyras turi įtėvius, šeimą, tad jų mergaitei esu teta. Sesė jau anksčiau buvo vienareikšmiškai nusprendusi, kad kai turės vieną savo, vieną būtinai įsivaikins. Brolis apie tai irgi pašneka.
Jų grįžimas namo, jų dalijimasis savo patirtimi, išgyvenimais ir jausmais – tai yra tikras įvertinimas. Per Kūčias visuomet visi su savo antromis pusėmis atvažiuoja pas mus. Mes kiekvienam šeimos nariui dėkojame už buvimą, už viską. Visuomet minime kiekvieno gimtadienį – nesvarbu kur, turime susirinkti visi, apsikabinti. Taip pat turime griežtą tvarką – jeigu kur nors kažkuris išvažiuoja, po kelionės turi informuoti, kad saugiai grįžo namo. Iš manęs reikalaujama to paties. Turime šeimos grupę ir ten viskuo dalinamės. Pasikalbame ir asmeniškai, bet niekada nesikišu toliau nei reikia – negaliu prisiimti atsakomybės už kito žmogaus sprendimus.
Jei visi žmonės būtų mylintys, būtų žymiai paprasčiau gyventi. Aš vertinu, kad į šitą Žemę jau atėjau su dideliu atsakomybės jausmu, meile kitiems. Pasirinkau kelią gelbėti pasaulį, kiek galiu, tą ir darau“, – AF pasakojo net penkis savo brolius ir seseris užauginusi A. Ratkytė.
