Vasario penktoji – Užgavėnės, žiemos šventė, kurios paskirtis – išvyti žiemą, prisišaukti pavasarį. Kitą dieną po Užgavėnių prasideda gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas. Todėl per Užgavėnes dera prieš gavėnią paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti. Užgavėnės švenčiamos likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų, tarp vasario 5 ir kovo 6 d., priklauso nuo to, kada bus Velykos. Tikroji Užgavėnių diena – antradienis. rb Pasak G. Kadžytės, Užgavėnės labiau buvo paplitusios Vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, mat čia buvusi sukaupta dvasinė išmintis, žynių, vaidilų luomas tarpininkavo tarp dievybių ir žmonių gyvenimo. Meditacijoms reikdavo pasiruošti, persirengti, atlikti tam tikras apeigas – Žemaitijos krašte šie papročiai užsilaikė nuo senovės ir tapo Užgavėnių pagrindu.
Rytų Lietuva, Aukštaitija, nuo seno garsėjo karių luomu, kuriam buvęs labai svarbus pavasario lygiadienis, kai iš kunigaikštijų atskriedavo raginimas rengtis į karo žygį. Tuomet kariui kildavo klausimas – ar turėsiąs gerą žirgą? Taigi aukštaičiams reikdavo dar žiemą žirgus pramiklinti, išsirinkti, kuris vikriausias, ištvermingiausias, protingiausias. Užgavėnių laiku Aukštaičiuose nuo senovės vykdavo pirmamečių žirgų, kumelių pravažinėjimas, dabar įprasminamas Sartų žirgų lenktynėse.
XX amžius mus įtikino, kad Užgavėnės yra kaimo šventė, lokali, nedidelė, todėl dideliuose miestuose ji netinkanti. Bet pasižiūrėję į ankstesnius amžius, matome, kad Vilniaus mieste nuo Kalėdų iki Užgavėnių vykdavo karnavalai bajorų ir miestelėnų namuose. Garsieji Venecijos ar Rio de Žaneiro karnavalai – tai tų pačių Užgavėnių atšvaitas.
Paskutinis karnavalas laikotarpiu nuo Kalėdų iki Gavėnios ir yra Užgavėnės, kada visus senus drabužėlius, skudurus, visas kaukes “sudroži” ir sumeti į laužą. Mat seniau per šitas šventes žmonės mąstė labai ekologiškai: tai, ką sudeginame ant Morės laužo, pavirsta į peleną, o pelenas – į trąšą. Morės laužą degindavo ir javų laukuose, kad būtų gera trąša būsimam derliui.
Kalbant apie kaukes, Užgavėnės yra ta šventė, kai turime galimybę ištraukti visą kaukių margumyną. Pačios seniausios, gyvulinės, zoomorfinės kaukės, siekia tuos laikus, kai žmogus gyveno gamtoje ir su ja tapatinosi, o labiausiai paplitusius gyvūnus laikė savo totemais. Vėlesnės kaukės simbolizavo svetimus žmones, atklydėlius – vengrus, žydus, čigonus, kurie būdavo įtraukiami į karnavalinį veiksmą. Po to atėjo muitininkai, daktarai, vaistininkai, kurių žmonės nebuvo matę, truputį prisibijojo, todėl juos apvaidindavo ir su jais apsiprasdavo.
Pasak G. Kadžytės, Užgavėnių šventėje žmogus užsideda kaukę, pakeičia eiseną ir tampa neatpažįstamas – gali krėsti pokštus, žinodamas, kad už tai atlygio negaus. Esama rašytinių šaltinių, kad netgi didikai Radvilos išnaudodavo Užgavėnes kaip pokštų metą, o paskui turėdavo bėgti per užpakalines duris ir tarnų kambarius, kad negautų į kailį…
Kodėl per Užgavėnes reikia linksmintis? Todėl, kad likimas neįveikia tik besijuokiančio, dūkstančio, linksmo žmogaus. Jeigu jis stovės pakampėje susitraukęs, liūdnas ir skųsdamasis savo likimu – taigi jis yra geriausias grobis! Likimas jam dar ir pridės nelaimių, o tada žmogelis sakys: ak, kodėl skundžiausi, juk vis tiek buvo geriau…
Dar nuo antikos laikų žinoma, kad juokas yra kaukė, kuri tave atskiria nuo blogio, kai pravardžiuoja, įžeidinėja, tada geriausias ginklas – juokas, nuginkluojantis ir pribaigiantis priešininką.
Juk iš tiesų ne žiema yra pagrindinis vejamasis herojus, nors mes ir šūkaujame “Žiema, žiema, bėk iš kiemo!”, juolab dabar tos žiemos nė kvapo nėra. Ne žiema per Užgavėnes varoma. Per Užgavėnes varomas visas blogis, tamsa, bado nuojauta ir visas negerumas, kuris slegia žmogų. Iš Žemaičių atėjo ir paprotys per Užgavėnes deginti Morę. Beveidė moteriškė, su spragilais vietoje rankų, Morė – tai blogis, kuris nori apsimesti žmogumi, bet iš tiesų nėra žmogus. O visa žmonių gudrybė – besilinksminančioje minioje tą beveidį blogį rasti, atpažinti ir pašalinti. Žemaičiai niekada nenusižengia taisyklei: Morė yra ant rato, ratas – ant pavažos. Kai nukelia Morę nuo rato – Saulės simbolio – Saulė jau yra laisva ir gali sukti dangaus laikrodį vasaros link…
