Devyniolika „šimtukų“. Pasibaigus pagrindinei brandos egzaminų sesijai, paaiškėjo, kad už valstybinius egzaminus Anykščių Jono Biliūno gimnazijos mokiniai gavo net devyniolika „šimtukų“ (deja, kitų dviejų gimnazijų – Troškūnų Kazio Inčiūros ir Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto – abiturientai aukščiausių įvertinimų negavo). Tikri šaunuoliai, juk praėjusiais metais tebuvo trys šimtu balų įvertinti abiturientai, ir visi tie aukščiausi balai buvo gauti už lietuvių kalbą ir literatūrą. O šiais metais – net dešimt „šimtukų“ už anglų kalbos egzaminą, keturi – už geografiją, trys – informatiką, du už matematiką ir nė vieno už lietuvių kalbą.
Galbūt galėtume džiaugtis, kad šiųmetinė dvyliktokų laida – ypač gabi, jei ne vienas „jei“. Turbūt jau teko girdėti, kad, paaiškėjus daugumos abiturientų laikytų egzaminų rezultatams, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) pranešė prie visų patikrinimų, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros, pridėjusi po 10 taškų. Še tau boba, ir devintinės. Sutapimas, jog lietuvių kalba mūsų rajone liko be „šimtukų“, ar egzaminas iš tiesų buvo labai sunkus?
Dešimt balų – labai daug. Jie gali nulemti ne tik tai, ar už egzaminą surinksi 90, ar 100 taškų, tačiau ir ar apskritai išlaikysi egzaminą. Orientuotasi, žinoma, buvo į pastarąją grupę – ŠMSM šitokiu būdu sugalvojo sumažinti neišlaikiusių abiturientų skaičių ir kompensuoti skirtumą tarp seniau galiojusios ir šiuo metu nustatytos egzaminų išlaikymo kartelės, o Švietimo, mokslo ir sporto ministrės Ramintos Popovienės teigimu, taip nuspręsta padaryti, kad maždaug 4 tūkstančiai abiturientų būtų išlaikę valstybinį matematikos egzaminą ir galėtų stoti į aukštąsias mokyklas. Kitaip tariant, ne pirmą kartą klaidos glaistomos post factum.
Kaip bebuvę, šitas ministerijos dosnumas sukėlė, ko gero, nelauktą ir nesitikėtą pasipiktinimą. Ne tik iš opozicijos, kurios darbas yra piktintis valdančiųjų sprendimais, bet ir pačių abiturientų ir jų tėvų. Abiturientų, aišku, greičiausiai ne tų, kurie, gavę dovanų tuos dešimt balų apskritai egzaminą išlaikė (jei man toks grūdas būtų nukritęs, ko gero ir matematiką būčiau rizikavus laikyti), bet anų, kurių egzaminai iš tikrųjų buvo įvertinti šimtu balų (o ne devyniasdešimčia). Skaičiavimai, kad šiemet „šimtukais“ egzaminus laikiusiųjų yra daug daugiau, nei praėjusiais metais, puikiai atsispindi ir mūsų rajono egzaminų lentelėje.
Iš tikrųjų nenoriu abejoti anykštėnų abiturientų gabumais – tai būtų negražu ir nepatriotiška. Juolab, dvyliktokai tikrai nekalti dėl vienokių ar kitokių Švietimo ministerijos sprendimų. Kurie, ko gero, vis kitokie kasmet. Keičiasi ne tik privalomų laikyti egzaminų skaičius (prieš dvidešimt metų, norėdama įstoti į universitetą, privalėjau laikyti keturis brandos egzaminus, dabar gi privalomi du), bet ir minimalus išlaikymo balas, užduočių sudėtingumas.
Nesakau, kad viskas turi būti kaip prieš dvidešimtmetį, jokiu būdu ne. Bet jokiais būdais – ir ne kasmetiniai pokyčiai, kuriuos, vos tik apšilusi kojas bet kokia nauja valdžia, jaučia pareigą diegti. Lyg prieš tai dirbę žmonės būtų buvę visiški kvailiai ir nesusipratėliai. Tikriausiai per visą nepriklausomybės laikotarpį vieni ar kiti pradėti darbai (šiuo atveju kalbu apie švietimą) nebuvo nuosekliai tęsiami, sakykime, paredaguojant tam tikras buvusiųjų klaidas. Dažniausiai vos ne viskas, kas pradėta, nubraukiama ir imamasi naujo plano – gal šitas bus geresnis. O paskui… ups, tu matai, nepasisekė. Atsistatydinu. Atsistatydinęs, vienok, ypač ministro kėdėj pasėdėjęs, nesunkiai rasi darbą vėl. O kaip tie jauni žmonės, su kurių ateitimi taip žaidžiama? Kas atsakingas prieš juos? Juk praktiškai kasmet brandos egzaminų sesijose vis kažkas „įvyksta“ – tai užduotys neįveikiamos, tai dar kokia kliurka.
Užkliūva ir tai, kad, prieš pradėdami reformas, sėdintieji ministerijose, atrodytų, užsideda visažinių karūnas ir, priėmę sprendimus, apie juos visuomenei tiesiog praneša. O kada pasipila mokytojų, mokinių ir jų tėvų priekaištai, kad vienoks ar kitoks sprendimas apskritai sunkiai įvykdomas ar net klaidingas (kaip kad naujieji istorijos vadovėliai su fakto klaidomis), karūnos krenta ir neriama į krūmus. Tegul dabar srebia kiti, o jūs piktinkitės sau. Kodėl iš pat pradžių nesitariama su mokytojais, tais pačiais mokiniais? Juolab, kad didžioji dalis Lietuvoje dirbančių pedagogų turi ilgametę darbo patirtį ir GALI patarti.
Bet kokiu atveju, dvyliktoke ir tuo eksperimentiniu triušiu būti nenorėčiau. Man tai ir negresia, tik deja, neaišku, kokie eksperimentai dar laukia mano vaikų…
Smartfoniniai bukučiai lietuvių kalbos nemoka