Sekmadienį Svėdasuose minėta Tėvo diena. Katalikiškąją tradiciją ir tikėjimą ypatingai vertinantys, puoselėjantys meldėsi bažnyčioje, kreipdami mintis į amžinybę gyvus ir jau mirusius tėvus prisiminė, pagerbė ir šeimų bei tėvynės nepamiršo. Po neįprastai ilgų pamaldų – dar ir su Dievo kūno ir kraujo procesija, jau apie vidurdienį kultūros namuose vyko Vlado Baleišio knygos „Chrizantemos” sutiktuvės ir puikus Sigito Stankūno atliekamų romansų koncertas.
Išskirtinę pagarbą vyrai, tėvai pelnė ir procesijoje, kur jie taip reikalingi ir sunkokai surenkami sunkias šilku šnarančias vėliavas – „karūnas” nešė, vėjas tiesė aukštųjų „barškančių” vėliavų grožį, šiureno altorėlius puošiančių berželių žalumą, mistiškai kvepėjo besiraitantis smilkalų dūmas, pakiliai skambėjo giesmės ir iš raudono storo apeigyno skaitomų maldų žodžiai.
Kultūros namuose dar kartą prisiminta Tėvo dienos esmė, vyro, tėvo, gero darbininko, pareigingo visuomenininko bei piliečio reikšmė mūsų visuomenei. Tuomet buvo prisimintas Bajorų kaimas – jo žmonės, sodybos, kalvos, kloniai, miškai, pievos, tamsiaakė Jara, paslaptingoji Šimonių giria ir šviesios ir laimingos padanges. Apie tai kaip savo gimtąjį sodžių, nuostabųjį pasaulį, meilę žemiškąją, tikėjimą ir tėvynę rašė Vladas Baleišis (1907 – 1969). Pašauktas būti mokytoju su didžia meile ir kruopštumu savo pašaukimą pildė, buvo šaulys, Vilniui vaduoti sąjungos narys, aktyvus visuomenininkas ir pavyzdingas pilietis. Meilė didžioji ir jos netektis: mylimajai Jadvygai mirus liejosi įstabiomis mintimis, taip gimė 1929 m. išleista miniatiūrų knyga „Chrizantemos“, kurią antrą kartą išleistą, serijos „Spingsulės“ knygynėlis 27-ju numeriu pažymėtą tądien su iškilme sutikome.
Literatūros tyrinėtoja dr. Dalia Dilytė – Staškevičienė kalbėjo apie praeito šimtmečio trečiojo dešimtmečio lietuvių poeziją ir V.Baleišį. Taip jis irgi buvęs simbolistas, pirmasis mūsų literatūroje panaudojęs chrizantemų vaizdinį. Pirmasis jis pradėjo kurti poetinius vaizdelius be jokio rimo, baltosiomis eilėmis – proza, tokia kūrybos forma gimusi Vakarų Europoje šiuo metu labai populiari ir plačiai vartojama. Knygoje vyrauja liūdesys bet vis vien viską persmelkia viltis – šviesa, giedra, meilė ir saugumas. Kaip gražiai jis apdainuoja tėviškės upę Jarą, ją tamsiaake vadina, Nevėžis – juodaveidis, apgaubtas gilios vakaro tylumos – gėrėjosi teksto poetiškumu garsioji Antikos bei senosios lietuvių literatūros žinovė.
Šiltai, su didžio meile ir pasididžiavimu apie savo tėtį kalbėjo Lidija Baleišytė – Stankūnienė. Apie laime būti kartu, rūpestingumą, gerus, visuomet pilnus artimų žmonių, bičiulių namus. ji tikino, kad tėtis tebėra su ja, kad kilus raktiniams gyvenimo klausimas su juo mintyse tariasi. Paskaitė Svėdasams – tėčio gimtajam kampeliui skirtų eilių.
Romansų muzikos žvaigždė – kūrėjas ir atlikėjas Sigitas Stankūnas įgudusiai smagiai skambindamas juodu, žvilgančiu fortepijonu, dainavo pagal Bernardo Brazdžionio, Jono Strielkūno, Vytauto Mačernio, Justino Marcinkevičiaus, Jono Aisčio, Salomėjos Neries tekstus sukurtas dainas, užbūrė beveik valanda puikiausios muzikos.
722494 826617I dont leave plenty of comments on a lot of blogs each week but i felt i had to here. A hard-hitting post. 421288