Rašytojas, žurnalistas Antanas Drilinga teigė nepamiršiantis nė vieno išėjusio jam artimo žmogaus. Visos netektys rašytojui vienodai skaudžios ir su nė viena, kaip teigia, neįmanoma iki galo susitaikyti.Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Rašytojas, žurnalistas, šiais metais Anykščių garbės piliečiu išrinktas Antanas Drilinga, gimęs ir užaugęs Plikiškių kaime, žiemą gyvena sostinėje, o tėvų namuose neliečia vienintelio daikto – kalendoriaus. Šio kalendoriaus lapelį, prieš 39 metus savo mirties dieną atvertė Feliksas Mykolas Drilinga, rašytojo tėvas.
Nors vandens nutekėjo daug, tačiau sūnus tą dieną teigė prisimenantis lyg viskas būtų įvykę šiandien.
Pamiršti neįmanoma
„Apskritai šiandien turbūt nėra tokio žmogaus, kuris neprisimins, kaip gyveno, su kuo, o ypač – savo artimųjų, – kalbėjo A.Drilinga, – šiomis dienomis ir prisimenu, ir aplankau tėvų kapus Inkūnuose. Abu palaidoti maždaug prieš 40 metų. Ten pat palaidota ir mano senelė, kuri mirė prieš 70 metų. Ji gimusi 1860-aisiais, dar prieš Lietuvos-Lenkijos sukilimą. Ji nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą, užaugino net septynis vaikus. Kitas mano senelis, Jurgis Drilinga, palaidotas Andrioniškio šventoriuje. Jis buvo Sedeikių dvaro urėdas, toje apylinkėje, ko gero, vienas raštingas žmogus. Šiemet ir jam padėjau gėles“.
Rašytojas teigė, kad, be jokios abejonės, visą gyvenimą prisimeni tuos, kurie ilgą laiką buvo šalia. „Tai – paprastas, natūralus dalykas. Negali neprisiminti tų, kurie tau padėjo gyventi, kuriems galbūt pats turėjai kažkokią įtaką“, – sakė A.Drilinga.
Atmintyje – ir prarasti draugai
Prisiminimai neblėsta… „Tol, kol fiziškai egzistuoja atmintis, kol jos sklerozė nesunaikina. Matau tuos žmones, su kuriais praėjo visas mano gyvenimas, o jis buvo labai įdomus. Ne tik tie žmonės – tėvai, artimieji, kaimynai – kuriuos ligi šiol kaip gyvus matau, bet ir tie, kurie padarė didelę įtaką Lietuvai. Rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, su kuriais artimai bendravau gyvendamas Vilniuje. Tie žmonės ne tik šiandien, jie visą laiką tartum gyvi. Jų negaliu nei pamiršti, nei kitaip apeiti. Jie buvo su manim, aš buvau su jais ir kažkuria prasme jiems esu labai dėkingas. Iš jų dvasios, intelekto, pasisėmiau labai daug. Suskaičiuoti išėjusių kolegų, bendraminčių turbūt neįmanoma, bet jie atmintyje liko gyvi“, – mintimis dalijosi rašytojas ir išvardijo artimiausius draugus ir bendraminčius: Justinas Marcinkevičius, kuris buvo atvažiavęs į A.Drilingos gimtąjį kaimą, Alfonsas Maldonis, su kuriuo visą gyvenimą siejo draugystė, Eduardas Mieželaitis… „Kaip juos užmirši, jei visa Lietuva iki šiol neužmiršo?“, – retoriškai klausė rašytojas.
Tėvai yra tėvai…
Paklaustas, kokie ryškiausi prisiminimai apie tėvus, A.Drilinga ilgai nemąstė: „Tėvai į atmintį įsirėžė tuo, kad jie yra tėvai. Tai buvo paprasti kaimo žmonės, gyveno sunkiai. Galit įsivaizduoti, koks buvo gyvenimas karo, pokario metais, kai aplinkui liejosi kraujas… Ten, kur mes gyvenom, yra Šimonių girios pakraštys. O vyko tuomet sudėtingi pokario procesai. Mes visa tai pergyvenom – ir baimė, ir smurtas, ir netikėtos mirtys, ir šūviai. Visa tai buvo šalia mūsų. Tėvai kasėsi per gyvenimą, ieškojo išeičių, kad būtų geriau gyventi, kad būtų geriau vaikams. Išėjau mokytis iš namų vienuolikos metų. Jie sugebėjo mane išleisti į mokslą ir iš savo skurdaus gyvenimo sugebėjo suteikti mums, trims vaikams, kažkokias galimybes. Tai ir yra svarbiausia“.
Ne laiku išėjęs draugas.
Vytautas Galvonas…
A.Drilinga teigė, kad visos netektys vienodai skaudžios, mažiau skaudžios netekties nebūna: draugų netektis tokia pat skaudi, kaip ir šeimos narių, giminių.
„Iki šiol siela kraujuoja dėl to, kad aš netekau žmogaus, kuris man buvo labai artimas, su kuriuo daugelį metų vienas greta kito gyvenom… Tai – Vytautas Galvonas. Žmogus, vertas didžiulės pagarbos. Šiandien man sunku įsivaizduoti, kad aš nebematysiu jo gražios žilos galvos, kurioje visada virė projektai, idėjos, mintys. Greta jo man visada buvo ir gerai, ir šviesiau akyse. Tai buvo turtinga asmenybė. Galit įsivaizduoti – juk jis suko didžiulį verslą, buvo politikas. Ir buvo paprastas žmogus, mokantis su kiekvienu sutiktu bendrauti. Ar tai būtų ministras, ar mano kaimo moterėlė. Jam visi žmonės buvo savi, artimi. Šitokį žmogų užmiršti, jo neprisiminti neįmanoma“, – viena skaudžiausių netekčių savo gyvenime pasidalijo rašytojas.
Privalai gyventi
Ar neskaudu, kad likimas ar kažkas iš aukščiau žmones pasiima? Kad nepalieka jų čia tiek ilgai, kiek norėtųsi?
„Tai turbūt dėsninga. Kitaip ir būti negali. Likimas yra likimas. Jis kiekvienam duotas savas ir jam nepasipriešinsi“, – filosofiškai į gyvenimą ir mirtį žiūri A.Drilinga.
O laikas? Ar jis gydo žaizdas? „Nežinau, ar tos žaizdos gyja ar negyja – tiesiog yra taip, kad vis prisimeni žmogų ir apie jį galvoji. Skaudžiausia, žinoma, kai jo netenki. Vėliau po truputį aprimsta. Jei visą laiką galvotum apie mirusius, kaip gyventum? Gyvenimas eina toliau, privalai daryti tai, kas tau priklauso“.
Paklaustas, kaip reikėtų laidoti artimuosius, A.Drilinga atsakė, kad viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo arba jo artimųjų sprendimo. „Tai – pasirinkimo laisvė. Daug kas pagalvoja apie tai anksčiau ir pasirenka vietą. Tą, kuri tau artima. Sugulti į vieną kapą – graži tradicija. Tradicija gyviesiems. Mirusiesiems tai nieko nereiškia. Gražu, kai gali matyti artimus žmones vienoje vietoje ir juos prisiminti kartu. Aš pats, be abejo, esu artimiesiems išreiškęs savo valią, tačiau kol kas garsiai to nesakysiu, kadangi dar nesu pasiruošę iškeliauti“, – kalbėjo A.Drilinga.
Žmogus – tiesiog materija
„Pomirtiniu gyvenimu netikiu, – kiek nepoetišką mintį išreiškė A.Drilinga, – žmogus ateina į pasaulį ir išeina. Kaip materialus objektas, kaip gyvosios medžiagos dalis. Šiuo metu darosi madinga sudeginti žmogų. Gal tai ir prasminga – žmogus išėjo, liko pelenai, ir nieko čia nepadarysi. Toks yra gamtos dėsnis ir nuo jo niekur nepabėgsi. Nemanau, kad galima išeiti į kitą pasaulį. Yra tikėjimas, bet tai – tik tikėjimas, o realybė yra kitokia. Žmogus privalo turėti tikėjimą, jei jis niekuo netiki, koks jis žmogus? Bet tikėjimas nepaaiškina pomirtinio gyvenimo kokiu nors aspektu. Taip galvoju aš, tačiau kiekvienas turi savo nuomonę ir kiekvienas apie tai sprendžia pats“.
Pasiteiravome rašytojo, kas jam yra kapai? Ar tai – vieta nusiraminti, o gal yra skaudu stovėti ten, kur šaltoje žemėje ilsisi artimiausieji…
„Aplankęs kapus prisimeni viską, kas buvo, kai jie buvo gyvi. Tai – nėra malonumas, tačiau jauti palengvėjimą. Tai, ką apie tuos žmones prisimeni gražaus ir gero, tave patį ir guodžia, ir skatina toliau gyventi. Tokios meditacijos, kaip kalbėti su artimaisiais prie kapo, nepraktikuoju. Prisiminimas yra svarbiausia, visa kita – formalu“.
Ką A.Drilingai reiškia tėviškė? „Ryšys su ja nuo gimimo niekur nepabėgo. Vis sakau, kad kai manęs nebus, vis viena rašys „ten gimė“. Vadinasi, aš iš ten niekur išeiti negaliu. Ryšys yra ypatingai stiprus ir laikau savo tėviške labai gražia vieta, turinčia savo spalvas, savo dvasią, savo nuotaiką. Be jos aš, žinoma, būčiau kur kas skurdesnis savo dvasia“.
Pokalbį rašytojas užbaigė prasmingais ir kiekvieną iš mūsų verčiančiais susimąstyti žodžiais: „Ši diena žmogaus gyvenime yra svarbi, jeigu jis turi atmintį, sąžinę, jei turi gerus norus gyventi. Jis turi prisiminti, kaip gyveno jo artimi žmonės, su kuriais jis praleido savo gyvenimą“.
