Butėnų vienkiemyje, skulptūrų sode, jauki valandėlė - rašytojas Juozas Baltušis ir Bronė Valuntienė.
Anykščių rajone, visai netoli Svėdasų, Butėnų kaimo pakraštėlyje, tarp šlapių slėnių sala kyšančioje aukštumėlėje, stūkso dvi sodybos. Vienoje jų daugiau negu pusę amžiaus gyveno, ko gero, garsiausias praėjusio amžiaus sodietis, liaudies meistras Zenonas Valunta (1907-1997 m.). Jo iš kelmų, impozantiškų šakų, stuobrių sukurtų medinių skulptūrų sodas buvo garsus ne tik mūsų respublikoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje, o pats meisteris vasaros sekmadieniais darbuodavosi nesustodamas kaip gausiausiai lankomo muziejaus gidas. Stipriai tarmiškai išreikšta butėnietiška šnekta, turtingas žodynas, švelnūs sodietiški juokeliai visiems tikdavo ir patikdavo. Pamenu, su kokia magija jis tardavo šalių, iš kur atvykdavo žmonės, pavadinimus, taip keistai nuskambėdavo per besišypsančias lūpas, kad šiandien buvę net iš Azerbaidžano.
Visai neseniai sukako dvidešimt metų, kai meistras atgulė aukštajame Butėnų kaimo kapinių kalnelyje, o jo darbai, nors ir beveik sunykę, tebestebina.
Gimė Z. Valunta dar senajame gatviniame kaime, beveik jo centre, Felikso ir Juozapotos Valuntų gausioje šeimoje. Žemės apie pusvalakis, prastos, tai nuo pat mažens teko visokius ūkio darbus dirbti, o atsakomybės ir pareigos suvokimo pati pradžių pradžia – piemenystė, kai visokiausių pramanų prisigalvodavo, įdomybių patyrė.
Kuomet iškrisdavo pirmasis sniegas, didžiausias džiaugsmas būdavo piemenims – jiems nebereikėdavo labai anksti keltis ir dieną iš dienos praleisti vienodai, sekiojant paskui karvių uodegas. Gyvenimas pasidarydavo kitoks – naujas, įvairesnis.
Dabarties žmogus taip pat su sniegu, su ilgu vakaru panyra į šiek tiek kitokį gyvenimą ir suranda laiko šį tą paskaityti. Geros knygos niekada nepabosta, jos ištveria laiko išbandymus, jas malonu skaityti ir mėgautis talentingai sudėliotais raštais. Ypač malonu, kai juose surandi ką nors apie tėviškę, apie Svėdasus, apie gimtąjį Butėnų kaimą.
Tokios yra ir prieštaringai vertinamo, tačiau talentingo, tikro žodžio meistro Juozo Baltušio (1909-1991 m.) knygos, kuriose jis nuolat užsimindavo apie savo tėvo gimtinę – Butėnų Juzėnų lizdą. Vėliau jis ir savo vardą ir pavardę Albertas Juzėnas iškeitė į Juozo Baltušio literatūrinį slapyvardį.
Dažnai kūrėjas pabrėždavo, kad parašęs nedaug, dirbąs lėtai ir nelengvai, kūrinius perrašinėdamas po kelis kartus, po to su jau beveik parengta knyga visus metus dar darbuodavosi redaktorius ir jis pats. Savo literatūriniu mokytoju ir rašymo skatintoju J. Baltušis laikė rašytoją Kazį Borutą. Dar J. Baltušiui gyvenant Kaune, vaizdingai pasakoti gebantį jaunuolį K. Boruta skatino rašyti, o paskaitęs kūrinėlį apie Himalajų kalnus patarė rašyti tik apie tai, ką žinąs ir suprantąs.
Tuomet jau pažįstama tematika J. Baltušis parašė apsakymą „Raudonlapiai runkeliai“, kuris buvo išspausdintas almanache „Darbas“. Dar iki 1940 metų pradedantis rašytojas išleido apsakymų rinkinį „Savaitė prasideda gerai“, o išgarsėjo jau gerokai po karo parašęs novelių romaną, vaizduojantį tarpukario Lietuvą, samdinių ir ūkininkų gyvenimą „Parduotos vasaros“, atsiminimus „Su kuo valgyta druska“ ir galiausiai romaną „Sakmė apie Juzą“.
Jo raštai ne po vieną kartą leisti didžiuliais dešimtūkstantiniais tiražais, tačiau rašytojo knygų gauti būdavo sunku, išėjus naujai knygai prie didesnių miestų knygynų nusidriekdavo eilės. Nuostabu, kad ne vienoje tų raštų vietoje tiesiogiai minimas Butėnų kaimas bei butėniečiai.
Šventa akimirka, kai šeimai gyvenant Rygoje sugrįžęs iš darbo tėvas Karolis Juzėnas prabildavo apie savo gimtąjį kaimą: „O Šventojoj tai sietuvoj saulė kai pašviečia, tai kiaurai matyti… Guli ten žuvys, o nugaros tai juodos. Juodos nugaros, ir guli, nekruta… Sakau, saulė kai pašviečia. O anoj pusėj priešais Butėnus, tai serbentai. Pilna sala, ir vis juodųjų, juodųjų…Smėliukas visur baltas, ir visur tik juodieji. Saloj ir krantuose…“ Ir tą svajingą monologą realistiškai nutraukia kaimynas Garliūnas, paklausdamas, o kaip Butėnuose su duona, ar daug jos atsiriekdavo prie Šventosios?
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, priartėjus frontui, Juzėnų šeima pasitraukė į Rusijos gilumą, gyveno Maskvoje, Pavolgyje, prasidėjus pilietiniam karui vėl traukė link tėvynės, Rygoje gyvenimas buvo skurdus, į akis žvelgė badas. Tad pėsčiomis, tempdami nedideles rogutes, žiemą patraukė į Lietuvą. Gražus vaizdas, kai tėvas pakelėje pamatęs kryžių patikino, kad jau Lietuva. Šeima svarstė, kur prisiglausti. Gal Butėnuose? Tėvas pripažino, kad žuvys tai sietuvoj, o duona kur? Brolių Juzėnų šeimynoje – Juozapas, Feleksas, Augustinas, ir seserys dar trys – visi ant pusės valako. Patraukė Kupiškio link ir šiaip taip įsikūrė motinos gimtinėje, Puponių kaime, nedidelėje dūminėje gryčiutėje. Vertėsi sunkokai, todėl jau gerokai ūgtelėjusį Albertą, būsimą Juozą Baltušį, išleido ganyti sodžiaus bandos, kitąmet jau tolėliau tarnauti už piemenį. Prie Svėdasų, į prie Šlapiašilio prigludusį Sausalaukės vienkiemį, į tėvo sesers Voluntienės kiemą. Jos vyras, sodybos šeimininkas Juozas Voluntas, buvo ne tik ūkininkas, bet ir sodžiaus daktaras – traukdavo dantis, gydydavo plaučių ir kitokius uždegimus, žaizdas ir kitokius negalavimus. To išmoko kare, kur buvo sanitaru, o galiausiai felčeriu. Sulaukęs paciento, apsirengdavo liemene, iš dėžutės išsiimdavo instrumentus ir imdavosi darbo. Gydydavo ne tik namuose, bet, nors tai ir labai nepatikdavo žmonai, vykdavo ir į ligonių namus. J. Voluntas buvo geriausias plačioje apylinkėje laidotuvių giedotojas, jį, kaip garbingiausią svečią, kviesdavo ir į vestuves bei krikštynas.
Piemenį šeimininkai mylėjo, o jis pripiešė ant lapų įvairiausių vaizdų, piešinius sukabino klėtyje ant sienų. O šeimininkas pasididžiuodamas, koks gabus jų giminaitis, juos svečiams parodydavo. Tetulė stebėjosi, kad sūnėnas ne tik matė traukinį, bet ir juo važiavo. Šeimininkas prasitarė, kad reikėtų Albertą pamokyti, bet tuoj susigriebė, kad negerai atrodysią, jei svetimą į mokslus leisiąs. Artėjant Naujiems metams šeimininkas pasiuntė samdinį į Butėnus pas pusbrolį Joną Juzėną, gerą stalių, buvusį Amerikoje ir turintį patefoną bei daug plokštelių, paliepęs nurašyti melodijos „Kaip Jonas Šmikis keliauja namo“ žodžius. Tas taip ir padarė, o vėliau vakarais abu ėmė ruoštis pasirodymui, mokytis tos melodijos dialogus mintinai. Išmokę pasidarė avikailių kaukes ir linksmą „meliodiją“ suvaidino pas tame pačiame kaime gyvenantį brolį Joną kalėdinės eglutės vakarėlyje. Pavyko. Gausiai susirinkusi troboj ir priemenėj nepramuštinai iš Sausalaukės, Šlapiašilio, Palaukiškių, Butėnų, Vikonių, Daujočių net Malaišių sugužėjusi publika karštai plojo.
Nei iš šio, nei iš to Albertui ant dešiniojo skruosto išaugo guzelis, išsmailėjo ir, jį pastebėjusi, šeimininkė apsiniaukė, apibarė: „Vėl daužeisi su Butėnų piemenimis?“. O buvo tai auglys – navikas. Nors dažnai iš tiesų piemenys savo bandas į vieną krūvą sugindavo, nes tenai sueidavo Sausalaukio, Butėnų ir Šlapiašilio laukai, buvo ganymui tinkančių paraisčių. Sugriūdavo į krūvą vyrukai ne pirmamečiai prie botago, karštos ir šaltos bulvės kandę, pelenuotom vantom iš vakaruškų pliekti. Dažnai risdavosi ir apsikumščiuodavo, ir viskas, kas ten dėjosi, buvo tik jų pačių reikalas. Kas mėlynę, guzą įdėjo, nubrozdino – ne didelių nosiai suprasti.
Vienas iš mėgstamiausių „Parduotų vasarų“ personažų buvo, labai išdykęs piemuo Alyzas, ne kas kitas, o Zenonas Valunta iš Butėnų. Žinoma, kūrinyje jis buvo ne visai toks kaip gyvenime – linkęs į menus, žydo Mendelio dovanotu lenktiniu peiliu drožinėjęs įvairius medinius niekučius, kartą išraitęs labai menišką lazdą su rankenoje šokančiais velniukais, pasidaręs ir medinį dviratį, su kuriuo leisdamasis nuo kalno skausmingai trenkėsi į akmenų krūsnį. Kirsdavosi su suaugusiais, laidėsi visokias riebiais posakiais, kartą vienų laidotuvių metu „gaspadorių“ nugirdytas alumi ir apkaltintas sukėlus gaisrą stipriai išpertas…
Iš tiesų Zenonas nuo mažens buvo linkęs į meistrystę, piemenaudamas jau šį tą drožinėjo iš medžio, jau suaugęs iki „naujoko“ metų, prieš pat tarnybą kariuomenėje, iš kriaušės medžio išdrožė lazdą su šuoliuojančiu Vytimi, žuvusiu Lietuvos kareiviu, paukštukais, elniu ir krokodilo galvos rankena. Tą lazdą visiems rodydavo, ją buvo nuvežęs į Vyžuonose vykusią pavasarininkų kongreso parodą kaip svėdasiškių kuopos eksponatą, pelnė diplomą. Ten dalyvavusi Amerikos lietuvė tuo neeiliniu darbu labai susidomėjo, bet kadangi nebuvo autoriaus, negalėjo nupirkti. Meistras prisimindamas sakydavo, kad būtų pardavęs nors už keliasdešimt dolerių – būtų nusipirkęs kostiumą. Nenuorama bernas traukė ten, kur daugiau mokėjo – tarnauti į Joniškio kraštą, kasti griovių melioracijoje, atitarnavo Lietuvos kariuomenėje ulonu, Didžiosios kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje, ilgokai pabernavęs, vedė užpalėnę Bronę Langavičiūtę, išaugino dukras Birutę, Lidiją ir Virginiją. Gyvendamas tėviškės kaime daug metų dirbo eiguliu, vėl užsikrėtė menu – iš kelmų komponavo, drožė įvairius gyvūnus, pasakų bei istorijų herojus, per bene vienuolika žiemų sukūrė originalų skulptūrų parką, stebino profesionaliojo meno žinovus, pritraukdavo daug lankytojų, pelnė liaudies meistro vardą. Kelios storos, lankytojų atsiliepimų prirašytos knygos – įdomiausias tyrinėjimų objektas. Atsiverčiu lapus su įrašais iš 1975–ųjų. Liepos 15–ąją įrašus palieka Maskvos – Tombovo ir Sverdlovsko grupių po tris dešimtis žmonių atstovai. Rugpjūčio 21–ąją sodą aplanko net trys grupės, 27–ąją atvyksta Molėtų bažnyčios choristai, užklysta čia ir operos solistas Eduardas Kaniava, kuris eglučių apsuptame kieme sugieda skambią lietuvišką dainą. Lapkričio 8 d. įrašą palieka buvęs netolimas kaimynas Lionginas Budreika: „Jūsų menas išties nuostabus ir žavingas, mes didžiuojamės, kad Butėnų miškeliai Jums davė tiek įkvėpimo.“ Prasmingą palinkėjimą palieka Patumsiai iš Vilniaus: „Gyvenkite ilgai ir neleiskite išnykti Jūsų sukurtam grožiui.“
Kuomet jau garsus rašytojas ir visuomeninis veikėjas Juozas Baltušis atvykdavo į tėvuko tėviškę susitikti su butėniečiais, nuo pat ryto visame sodžiuje teskambėdavo: „Atvažiuoja Baltušis“. Sutikdavo su duona ir druska, kartais apjuosdavo garbės juosta, po susitikimo būdavo vaišės – dažniausiai kaimo mokykloje. Ten rašytojas vėl kalbėdavo ir kalbėdavo, kas nors iš sodiečių retai įsiterpdavo.
Susitikimuose kultūros namuose Z. Valuntą pasodindavo į pirmą eilę, pasakodamas apie Smetonos laikų Lietuvą, apie tarnystę rašytojas vis paklausdavo bičiulio: „Ar taip buvo, Zenonai?“. O tas atsakydavo, kad tikrai taip, kad gryną tiesą čia girdi.
Dažnas svečias rašytojas būdavo ir sodyboje, naują knygą parašęs vis atveždavo, autografą suraitydavo, bet meistras skaityti nelabai mėgdavo. Atsisveikindamas svečias kartą pasakė: „Tai susitarkime, Zenonai: aš rašysiu, o tu drožk“. „Drašiu, drašiu“, – tarmiškai atsakė sodietis.
Kalbantis Z. Volunta pažymėdavo, kad pats būsimas rašytojas piemenaudamas net už savo herojaus Alyzo prototipą išdykesnis pasirodydavo – „paslaidis buvo“.
Z. Voluntos skulptūrų sodui nuo drėgmės palengva irstant, įtakingas bičiulis pažadėjo pagelbėti drožinius konservuojant. Kartą, 1987 metų vasarą, buvo iš Vilniaus atsivežęs Dailės muziejaus direktorių Romualdą Budrį, buvo čia ir originaliais darbais žavėjosi garsus dailininkas Vytautas K. Jonynas. Jis pažymėjęs, kad jei kūrėjas būtų dailės mokykloje pasimokęs, tai būtų savo primityvų – originalų braižą sugadinęs. Tądien kvietė meistras ir mane į sodybą paviešėti, bet vis abejojau, o kai išsirangiau, susitikau jau išriedantį automobilį. Sustabdžiau, ant novelių rinkinuko „Valiusei reikia Alekso“ rašytojas J. Baltušis pasirašė. Buvo liepos 25–oji.
