Vyriausias Lietuvos poetas Algimantas Baltakis rugpjūčio 1-ąją daugiau kaip dvi valandas mėgavosi gaiviu savo vaikystės kaimo Strazdiškio oru, sėdėdamas kito žymaus poeto Antano Baranausko krėsle. Tokią progą jam suteikė per Lietuvą kiek vėluodamas keliaujantis šių metų „Poezijos pavasaris“ ir Anykščių muziejininkų iniciatyva atgaivintas sunykęs Skiemonių seniūnijos kaimas.
Poetinė kelionė kūrybos ištakų ieškoti subūrė įvairių kartų Lietuvos poetus. Kaip suskaičiavo anykštėnas Rimantas Vanagas, kiekvienas iš keliautojų buvo bent dviem dešimtmečiais jaunesnis už kurį kitą, o 31-erių Vainius Bakas – net triskart jaunesnis už 90-metį pasitikusį A. Baltakį.
Strazdiškyje poetus pasitiko seniai ištuštėjusi miško laukymė, kurioje tik akmenų mūro šulinys, šimtametė liepa ir kelios sulaukėjusios obelys vis dar mena čia kaimą buvus. Nuo šio pavasario senąjį Baltakių sodybos šulinį, kurio gilumoje tebeblizga vanduo, globėjiškai saugo karūnuotas paukštis – Anykščių menininkų asociacijos ir Žilvino Prano Smalsko sukurtas meninis ženklas, primenantis čia buvusią žymaus poeto tėviškę. Panašūs ženklai rodo kelius Strazdiškio link ir nuo aplinkinių Baltenių, Gečionių ir Velykūnų kaimų kryžkelių.
Po Strazdiškio uosiais, dar A. Baltakio tėvo čia įveistais, tą šeštadienio popietę skambėjo A. Baltakio eilės: ir jo paties iš atminties skaitomos, ir Pauliaus Širono įgarsinamos, ir Giedriaus Arbačiausko išdainuojamos. Savo kūrybą Strazdiškyje skaitė netoliese gimęs ir augęs Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas poetas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, taip pat R. Vanagas ir iš Ukmergės į Strazdiškį pirmąkart atkeliavęs V. Bakas.
Į šią unikalią poetinę kelionę leidosi ne tik anykštėnai – kelią į Strazdiškį atrado gausi A. Baltakio gerbėjų grupė iš Utenos rajono Leliūnų seniūnijos. Mat Strazdiškis – vos trys kilometrai nuo Leliūnų, kaimas visąlaik Leliūnų parapijai priklausęs.
Ta proga vyskupo A. Baranausko krėslą, saugomą jo Klėtelėje Anykščiuose, į Strazdiškį nugabenęs A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas sakė, kad teisė jame sėdėti tenka vien tik AB – mat ir A. Baranausko, ir A. Baltakio inicialai tarsi ne atsitiktinai sutampantys.
Dar 1979 m. išleistose „Strazdiškio elegijose“ savo vaikystės kaimą ir jo mirtį, nelikus vietos gyventojų, aprašęs A. Baltakis šįkart prisiminė, kad paskutinį kartą čia lankęsis daugiau nei prieš porą dešimtmečių. Tuomet atvykęs kartu su bičiuliu poetu Justinu Marcinkevičiumi, norėjęs jam Strazdiškį parodyti, bičiuliai ilgokai vargę, kol šulinį brūzgynuose suradę.
Dabar išvalyta Strazdiškio laukymė tapo patogi ją lankyti, sodybvietės ženklai aiškiai matomi. Skiemonių seniūno Stasio Steponėno rūpesčiu net ir keliukas Strazdiškio link buvo atnaujintas, praplatintas, lengvai pravažiuojamas. Nuošali vietovė, kol kas dar nerodoma jokiuose kelionių žemėlapiuose, tačiau netrukus gali patekti į „literatūrinių piligrimų“ maršrutus.
Čia verta keliauti tiems, kas supranta, ką lietuvių poezijai reiškia Algimantas Baltakis ir jo „Strazdiškio elegijos“, kas siekia pažinti kūrybinio įkvėpimo versmes. Vieni pirmųjų Strazdiškį šią vasarą aplankė kūrybingieji jaunuoliai – Anykščiuose rezidavę Lietuvos rašytojų sąjungos Vasaros akademijos dalyviai.
