Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Anykščių muzikos mokyklos fortepijono mokytoja Irena Meldaikienė paklausta, ko savo išvaizdoje labiausiai nemėgsta, moteriškai koketuoja, jog jos didelės akys dažnai būna nuotaikos išdavikės… Tačiau, kažin ar iš tikrųjų tai trūkumas, juk ne kiekviena moteris sulaukia tokio „galingo“ komplimento kaip pašnekovė – prieš kelerius metus Anykščiuose svečiavęsis prancūzų kompozitorius Bernardas Magny sukūrė fortepijoninių pjesių albumą „L‘Album d‘Irene“ („Irenos albumas“), kuriame I. Meldaikienę įvardijo „moterimi elnės akimis“.
– Kada ir kur buvote pati laimingiausia?
– Laimingiausia buvau gastrolių metu išlipusi iš per audrą plaukusio ir laimingai pasiekusio uostą Danijoje kelto. Tąkart beplaukiant pasižadėjau išlipusi į krantą nieko sau negailėti – prisipirkau dovanų, kiek galėjau panešti.
– Kokį talentą norėtumėt turėti?
– Aš tikiu universaliuoju talentu – laikausi nuomonės, jog jei žmogus yra talentingas kažkam, jis yra talentingas viskam, o ne atskiroms sritims. Tiesiog dažniausiai taip susiklosto, jog žmonės pasirenka lavinti vieną ar kelis konkrečius talentus.
– Jeigu turėtumėte galimybę savyje pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų?
– Jeigu keisčiau nors vieną dalyką, jau nebebūčiau aš. O ar aš norėčiau būti nebe aš?
– Didžiausias jūsų gyvenimo pasiekimas?
– Nacionalinis Balio Dvariono konkursas. Buvo smagu, kai laimėdavo jame tai vienas, tai du mokiniai, bet kartą laureatais su visais specialiaisiais prizais ir kvietimu filmuotis tapo iškart trys mano mokiniai – Dominykas, Milda ir Simona – tuomet supratau, kad kai ko savo profesinėje veikloje pasiekiau. Daug kartų nacionalinio konkurso laureatai mano mokiniai buvo kviesti dalyvauti dar aukštesniame lygyje – jau tarptautiniame B.Dvariono konkurse, kurio laureate tapo dešimtmetė Guoda Indriūnaitė. Apie tokią pergalę prieš 20 metų nedrįsau ir svajoti. Bet, matyt, svajoti verta (šypsosi)…
Visą „Prusto klausimyną” skaitykite šeštadienio „Anykštoje
