Tegyvuoja perestroika

Jau savaitė kaip Anykščiai perėmė kultūros sostinės vardą. Tačiau tokio „juodo“ laiko Anykščiuose neatsimenu – daugelyje vietų išgriauta, išversta, dabar, lyg to neužtektų, imamasi griauti ir funkcionuojančias struktūras – ant nosies mokyklų pertvarka. Atrodo, kad savivaldybė tapo statybininkų kontora, kuri tik kuria nerealius planus, kaip čia ką dar sunaikinus. Nepavyko grandiozinis planas perkelti poliklinikos, tai dabar imsis švietimo ir kultūros pertvarkos…

Jau savaitė kaip Anykščiai perėmė kultūros sostinės vardą. Tačiau tokio „juodo“ laiko Anykščiuose neatsimenu – daugelyje vietų išgriauta, išversta, dabar, lyg to neužtektų, imamasi griauti ir funkcionuojančias struktūras – ant nosies mokyklų pertvarka. Atrodo, kad savivaldybė tapo statybininkų kontora, kuri tik kuria nerealius planus, kaip čia ką dar sunaikinus. Nepavyko grandiozinis planas perkelti poliklinikos, tai dabar imsis švietimo ir kultūros pertvarkos…

Reiktų pažiūrėti, kiek tos kultūros pas mus likę. Manyčiau, kad reikalai labai liūdni. Be valdžios mylimo kūdikio Sakralinio centro, kuris iš esmės reikalingas tik kad koks ponas iš Vilniaus teigiamai atsilieptų, visa kita kultūrinė veikla mirusi. Kiek rajone chorų, kiek teatrų, kiek orkestrų ir šokių kolektyvų? Latvijos Madonos rajonas net savo dainų šventes rengia, pas mus nelabai yra ką į respublikinę pasiųsti. Jei atimsi vaikų kolektyvus, kas beliks? Žinoma, lengviau sukišti kokį milijoną į Sakralinį centrą ir vaizduoti, kad kuri kultūrą. Kaimo kultūros namuose užteks buržuikos ir ketvirčio etato kultūros darbuotojo tai buržuikai pakūrenti. Taigi, kultūros kaip ir nebėra, o tariamą „sakralumą“ valdžia popina – sklando gandai, kad ruošiamasi „sukarpyti“ muziejų ir sukurti atskirą supersakralumo darinį Anykščiuose, kuris apims kone pusę miesto, ir t.t. Žodžiu, sparčiai artėjame prie to, kad iš kultūros sostinės tampame bažnytkaimiu, o bažnytkaimiuose didžiausią įtaką, kaip žinome, turi davatkos… Niekaip kartais nesuprantu – kuo kvailesnė ir nereikalingesnė idėja, tuo ji geriau finansuojama ir tuo didesnio valdžios dėmesio susilaukia. Krizė, trūksta lėšų, bet naikinti lėšų užtenka… Ar tikrai reikia naikinti Anykščių muziejų?

Žodžiu, Anykščiai taps tikra sakralumo Meka, kur apie Joną Biliūną, atsisakiusi stoti į kunigų seminariją, bijosime net užsiminti, o ir Antano Vienuolio pavardės dėl „Paskenduolės“ irgi bus geriau neminėti, tiesa, pastarąjį kiek reabilituoja ryšiai su vyskupu A.Baranausku.  Sakralumas taip išsiplėtė, kad net ir Puntuką pasiekė. Deja, sakralumas yra, o nieko švento Anykščiuose kaip ir nebeliko, ironiška, bet tą pastebėjo ir parašus prieš Lajų taką rinkusi viena iš konservatorių lyderių Aldona Daugilytė – žmonės bijo pasirašyti, nes nerimauja, kad neteks darbo. Štai tokia atmosfera sukurta Anykščiuose –  baimė didesnė negu sovietmečiu. Komunistai humaniškesni buvo – ar tu tremtinys, ar komunistas,  teises turėjai, o ir 60 arų tau priklausė, darbas taip pat. O dabar žmonės bijo, nes supranta – atims darbą ir be skrupulų, ypač jei esi ne toks, nereikia būti nusikaltėliu, užtenka turėti kitokią nuomonę – garantuotai sumins, jei tik galės. Ir viešai to nepasakys, davatkos visada už nugaros veikia. Kažkas panašaus į Putino valdomą Rusiją. Žmonės šitam mieste tampa nebereikalingi. Reikalingi projektai, grandioziniai planai, pertvarkos, bet ne žmonės. Kalbėjau su vienu grįžusiu iš užsienio atostogų. Sako, žinai, laukiu, kada išvažiuosiu, pagyvenus Airijoje, čia man jau per sunku – žmogus čia kaip šiukšlė.

Ir net istorija nebereikalinga. Pažiūrėkit, kas bus daroma su mokyklomis – vaikai keliaus iš mokyklos į mokyklą kaip paršiukai iš vieno penėjimo cecho į kitą. Vienu mostu planuojama nukirsti daugiametės mokyklų istorijos šaknis ir įgyvendinti komunistų svajonę – paversti žmones (šiuo atveju – vaikus) kosmopolitais – be tapatybės, be istorijos, be tradicijų. Kurią mokyklą baigei, po kiek metų galėsim net neklausti – juos planuojama perleisti ratu per visas mokyklas.  Komunizmas praktikoje skirtas gaminti mankurtams – žmonėms be atminties, be nuomonės, tik kad jie paklustų ir vykdytų komandas.

Vietinė valdžia dažnai trauko pečiais – mes nieko negalime, savivalda menka, viskas daroma Vilniuje. Šiuo atveju nesutikčiau – kokia atmosfera rajone, kokie priimami sprendimai, kur nukreipiamos investicijos, ar suvokiama, kad didžiausias rajono turtas yra žmogus, priklauso nuo vietinės valdžios – savivaldybės administracijos ir rajono tarybos narių. Galima toliau kurti grynai komunistinę visuomenę,  kur niekas netiki jokiais idealais, valdomą baimės ir pataikavimo, bet reiktų prisiminti, kad tokie modeliai visada žlunga.