Tigro ir kitų partizanų raštų pėdsakais…

Šeštadienį, spalio 29 dieną, Svėdasuose paminėtas legendinio svėdasiškio, pokario partizano Albino Milčiuko – Tigro (1922 – 1968) šimtmečio jubiliejus, prisiminti visi už tėvynės Lietuvos laisvę kovoję bei žuvę.
Įvyko tradicinė istorinė konferencija „Didžiosios kryžkelės svarstymai“, kurią šį kartą surengė Kraštų šilo partizanų brolija, o jos tema šiemet buvo „Partizanų dienoraščiai: amžini, nykstantys ir dar pamiršti raštai“, aplankytas Viesulo bunkeris, Kraštų šilo pakraštyje, šventė užbaigta ilgais ir linksmais šventiniais pietumis.

Trispalvė Nepriklausomybės sodelyje

Ūkanotą rytmetį Nepriklausomybės sodelyje šalia paminklo žymiausiam svėdasiškiui kan. Juozui Tumui – Vaižgantui, istorinio Vilniaus ąžuolo ūksmėje lietuvišką trispalvę ant aukšto stiebo garbingai iškėlė Algimanto apygardos partizano Jono Meškausko – Caro sūnėnas Algimantas Baronas, sugiedotas himnas.

Trumpai prisiminta bene prieš šimtmetį, pirmaisiais laisvos Lietuvos metais, dabartinių J. Tumo – Vaižganto ir Šimonių gatvių susikirtimo kampe, įrengto Nepriklausomybės sodelio istorija. Aikštelė aptverta karčių tvora, pastatytas medinis kryžius, įrengtas labai aukštas stiebas vėliavai iškelti. Vėliau, pagerbiant pavergtą sostinę, pasodintas vardinis Vilniaus ąžuolas, nepriklausomybės dešimtmečio proga 1928 m. už Amerikoje gyvenančių svėdasiškių lėšas pastatytas dailus koplytstulpis, o 1937 m. paminklas garsiam rašytojui, kan. J. Tumui – Vaižgantui.
Aplankytas paminklas Svėdasų krašto partizanams miestelio aikštėje, uždegta žvakutė, pasimelsta.

Lakštutis kvietė užrašinėti bolševikinio teroro folklorą

Į konferenciją susirinko bene visi svarbiausi partizaninio judėjimo Utenos regione tyrinėtojai, o prie jų prisijungus keliolikai klausytojų.
Obelių laisvės kovų muziejaus vedėjas Valius Kazlauskas kalbėjo apie muziejaus kūrėjo ir buvusio vedėjo Andriaus Dručkaus darbus ir jų tąsą. Balio Vaičėno – Pavasario (1915 – 1951) gyvenimo istoriją, tą idealistinę naujosios Lietuvos aplinką. Apie vyrus, kuriems didi garbė buvo tarnauti Lietuvos kariuomenėje, būti šauliu, o po to ir partizanu. Pavasaris pasitiko savo lemtį gerai pasirengęs, kaip karys ir kaip vadas, gerai valdantis žodį ir plunksną. Iš šio žmogaus palikimo nūnai išleistos dvi knygos – B. Vaičėno – Pavasario „Dienoraščiai“, ir partizaninių leidinių faksimilių rinkinys „Sutemų keleiviai“, kuris dabar naudojamas edukacinėse programose.

Visiems gerai pažįstamas, kelis metus dirbęs Svėdasų mokykloje istorijos mokytoju, partizaninio judėjimo istorijos tyrinėtojas, nūnai vėl Lietuvos rezistencijos ir genocido tyrimo centro darbuotojas Gintaras Vaičiūnas savo pranešime „Neįveiksi, sūnau šiaurės: Jurgio Urbono – Lakštučio raštai“ kalbėjo apie partizaninių raštų reikšmę stiprinant kovos dvasią, skleidžiant tikrąją tiesą. Plačiau G. Vaičiūnas apžvelgė J. Urbono – Lakštučio (1924 – 1948) gyvenimo istoriją. Anykštėnas, iš Stakių kaimo, iš patriotiškos, labai gausios ūkininkų šeimos, baigęs mokytojų seminariją Panevėžyje dirbo pradžios mokyklos mokytoju Niūronių kaime.

Partizanas Lakštutis buvo poetas ir rašytojas, jo eiles dainuodavo – sukūrė pirmiesiems devyniems žuvusiems 1945 m. vasario 18 d. atminti, tarp jų buvo ir brolis Antanas Urbonas – Dragūnas, daugeliui žinomą eilėraštį „Augino Šventoji didvyrius“. Parašė skambius himnus net kelioms partizanų rinktinėms, redagavo ir spausdino periodinius leidinius „Pragiedruliai“, „Partizanų kova“ ir kitus spaudinius. Plotų kaime buvęs net atskiras bunkeris,kuriame Lakštutis kartu su Antanu Kisieliumi – Sakalu rengė ir spausdino partizaniškus raštus. Kvietė fiksuoti bolševikinių okupantų nusikaltimus, o taip pat užrašinėti folklorą – linksmus pasakojimus, smagias daineles, posakius ir kitas įdomybes.

Plačiau renginyje buvo aptartas bene žymiausias ir gal žinomiausias J. Urbono – Lakštučio redaguotas leidinys „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, Anykščių muziejininkų dar kartą išleistas net tūkstančio egzempliorių tiražu. Jame -apygardos vado Antano Slučkos – Šarūno vedamasis, kuriame su didžia meile ir pasigėrėjimu dėkoja už paramą, dalyvavimą tautos išsivadavimo kovoje Lietuvos sodiečiams, nemažai poezijos posmų ir paties redaktoriaus žodžiai: „Lietuviškasis Prometėjau – Partizane. Tavo keliai – karžygių keliai, Tavo kova šventa. Tu kaip mitas įaugai mūsų dainose ir legendose“.

Kraujelis rašė trumpai bet smagiai

Utenos laisvės kovų muziejaus vedėja Regina Zapolskienė papasakojo apie muziejų, jame saugomus unikalius eksponatus primenančius legendinį partizaną Antaną Kraujelį – Siaubūną, o po to pasitelkusį muziką, poeziją ir vaizdus, kalbėjo apie paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio – Siaubūno raštus.
Dauguma jų buvę trumpi, dalykiški, o kartu ir smagūs. Kolchozų pirmininkus Ramelį bei Grigą jis ragino mesti pragaištingą veiklą – išstoti iš komunistų partijos, nusiginkluoti ir gyventi doro žmogaus gyvenimą. Įsakė apie paimtas partizanų reikalams avis, grūdus, kitas gėrybes niekam nepranešti, o nesilaikantiems įsakymo grasino mirties bausme, kuri tikrai bus įvykdyta. Išlikęs partizano Kraujelio padėkos laiškas Veronikai ir Aleksui Lapešauskams.

Apie svarbiausią tos dienos herojų, svėdasiškį partizaną Albiną Milčiuką – Tigrą ir jo dienoraščius teko kalbėti man. Pirmiausiai, trumpai apžvelgiau šio neeilinio žmogaus gyvenimo istoriją. Paprastų darbininkų, gyvenusių iš sezoninių uždarbių, tarnystės kituose ūkiuose, vaikas gimė Svėdasuose. Čia lankė pradžios mokyklą, pamėgo parapijos skaityklą – ten skaitė laikraščius, knygas. Prieš 1940 m. kartu su tėvais persikėlė į Panevėžį, užgriuvo karas, iš čia išėjo į vokiečių kariuomenę mušti bolševizmo. Po poros metų sugrįžo namo, buvo paimtas į sugrįžusių rusų kariuomenę, fronte sužeistas. Nuo raudonųjų pasprukęs išėjo į mišką ir įsijungė į partizanų būrį. Ne tik narsiai kovojo, patyrė daugybę nuotykių, bet ir kūrė eiles, rašė dienoraštį, fotografavo.

Pirmuosiuose puslapiuose jis vaizdingai aprašo okupuotos Lietuvos gyventojų vargus ir įsibrovėlių terorą, apie tautiečių narsą kovojant prieš pavergėjus. Panašu, kad pradžioje pasakojimo su dialogais forma pateikiami nuotykiai surašyti bent po poros metų, o toliau pasakojama nuosekliau. Pažymimos Tigro pasakojimuose jau minėtos 1945 m. vasario kautynės nusinešusios devynių kovos brolių gyvybes, sužeidimas, sunkios dienos Utenos ligoninėje, tardymas, pabėgimas.

Ir vėl kova, nuotykiai, Anykščių geležinkelio stoties užpuolimas, bendražygių mirtys, šviesios akimirkos, gimtadienio šventimas. Daug smulkmenų – išeina užsimetęs automatą, apylinkę išžvalgo pro žiūronus, mėgsta nakties valandas bunkeryje, kuomet pasidaro valgyti, skaito, rašo ar per radijo imtuvą klausosi žinių bei muzikos iš viso pasaulio. Kuomet vėlų 1949 m. rudenį A. Milčiukas – Tigras pakliuvo į priešų nagus, tardydami saugumiečiai naudojosi dienoraštyje surašytais duomenimis. Nors ir kankinamas Tigras laikėsi narsiai, nieko neišdavė ir buvo nuteistas kalėti 25 metus. Bene po dešimties metų išėjęs į laisvę, sugrįžo į tėvynę, tačiau saugumui persekiojant ir praradus mylimą merginą, svėdasiškis susikrimtęs vėl išvyko į Kazachstaną. Uždarbiavo šachtoje ir ten 1968 m. žuvo.

Užbaigiau ir šiandien aktualiais žodžiais iš Tigro dienoraščio: „Tauta tvirtai tiki, kad anksčiau ar vėliau raudonoji dėlė įsisiurbs į jautriausią pasaulio arteriją ir žmonija neiškentusi smogs į bolševikų snukį mirtiną smūgį. Prie jo, sutelkusi visas jėgas, prisijungs ir mūsų Tauta, kad prakeiktas demonas niekados negrįžtų į mūsų mylimą Tėvynę“.

Popiečio smagumai

Po to organizuotai nuvykome į Moliakalnio – Kraštų šilus, kur aplankėme įspūdingus – su ilgo tunelio ir didžiule slėptuvės duobe, Alberto Nokučio – Viesulo ir jo bendražygių bunkerio likučius. Pažymėtina, kad iš kraštų šilo pasitraukę ir rodėsi saugesnį Drobčiūnų mišką, vos po kelių mėnesių, 1949 m. lapkričio 2 d. ten žuvo.
Pietūs rėmėjo Algimanto Barono sodyboje buvo dalykiški ir sotūs. Dalintasi įspūdžiais, partizaninio judėjimo istorijomis, pasveikinti šių metų jubiliatai,s padainuota patriotinių dainų. Pasisotinta ypatingos receptūros, gausiai stirniena, ją paaukojo rėmėjas Osvaldas Rudokas, pagardintu šiupiniu, kurį paruošė pripažintas kulinaras Jonas Neniškis, ir kitais gardumynais.