Kornelija Sriubaitė-Razmienė, Debeikių mokyklos paskutinės laidos abiturientė, dabar žurnalų redakcijos vykdančioji direktorė Vilniuje:
Šiemet brandos atestatus gaus 135 rajono abiturientai. Skambės gražūs žodžiai, kalbos, plojimai, bus teikiamos gėlės. Fotoparatų blykstės fiksuos jaunų žmonių šypsenas, apdarus, paskutinius klasiokų apsikabinimus. Dvyliktokų išleistuvės – paskutinė šventė mokykloje.
Praskleista laiko uždanga ir išgirstos nuomonės leidžia pažvelgti, kokios išleistuvių tradicijos buvo, ir kokios yra dabar.
Kornelija Sriubaitė-Razmienė, Debeikių mokyklos paskutinės laidos abiturientė, dabar žurnalų redakcijos vykdančioji direktorė Vilniuje:
„Aš baigiau Debeikių vidurinę mokyklą, ir mes buvome paskutinė dvyliktokų laida joje. Laikas mokykloje man kelia tik šiltus prisiminimus, kupinus nuotykių, renginių, nuostabių draugysčių.
Tėvai man visada sakydavo, kad mokyklos išleistuvės – viena gražiausių švenčių, kuri išlieka atminty visą gyvenimą. Ir tikrai man tai buvo viena įsimintiniausių mokyklos laikų švenčių. Mūsų, dyliktokų, buvo nedidelė saujelė (7 mokiniai), o klasės sudėtis per dvylika metų keitėsi minimaliai, tik mažėjo, tad visi vieni kitus pažinojome (mokytojai tėvus, mus). Mokytojų akyse mes užaugome ir iš pirmokėlių tapome jaunuoliais, jie žinojo kiekvieno iš mūsų stipriąsias ir silpnąsias puses. Manau, jiems iš tiesų rūpėjome, kokį kelią pasirinksime. Pamenu, per išleistuves mokytojų sakytos kalbos buvo labai nuoširdžios, išjaustos, sakyčiau, asmeniškos. Dabar mano dukra mokosi didelėje mokykloje, kur daug mokinių, ir matosi ryškus susvetimėjimas, mokytojai „nepažįsta mokinių“, jiems mokiniai tarsi statistinis vienetas. Tačiau yra ir geroji to pusė, vaikai tokioje mokykloje turi daugiau pasirinkimo, išmoksta pakovoti už save, įgauna daugiau drąsos.
Mes buvome paskutinė dvyliktokų laida, galbūt tai buvo dar viena priežastis, kodėl išleistuvių šventė buvo tokia jautri visiems. Oficialioji išleistuvių dalis vyko mokyklos aktų salėje, joje dalyvavo daug žmonių, dvyliktokų tėvai, mokytojai, sveikintojai. Vėliau ten suruošėme ir vakarinę dalį. Tradicijų nuomoti patalpas kitur tuomet dar nebuvo, o ir pasirinkimo Debeikiuose nebuvo. Suruošti išleistuvių vakarėlį buvo nemenkas iššūkis mūsų tėvams, nes jie patys pagamino visas šventės vaišes, vežė į mokyklą, dengė stalus, puošė. Mes su klasiokais taip pat padėjome, vežėmė, nešėme, pjaustėme, dengėme. Kadangi išleistuvių vakarą norisi ir gražiai pasipuošti, tai ši dalis irgi buvo, visos kažką pirkome, kažką skolinomės, tarpusavyje keitėmės. Pamenu, buvo labai linksmas ir jaukus vakaras, pilnas šokių ir dainų. Tąkart mums buvo leista daugiau nei įprastai, mes ėjome į naktinį pasivaikščiojimą mokyklos stogais, kartu su mumis lipo ir keletas tėvų, pastatas tuo metu buvo naujas, didelis, visur buvo kopetėlės. Tuo metu nebuvo tradicijos, gal ir galimybių dovanoti brangias dovanas mokytojams, daugiausia tai buvo gėlės, nuoširdi padėka, kvietimas į išleistuvių vakarą.
Mes buvome karta, nepriklausoma nuo išmaniųjų įrenginių, ir laiką po pamokų leisdavome gamtoje, eidavome pasivaikščioti, daug bendravome. Netoli kaimo yra gojelis su nuostabiu upeliu, kuris po pamokų būdavo pilnas vaikų. Taigi, auštant išleistuvių nakčiai, mes visi (tėvai, mokiniai, mokytojai) drauge patraukėme limk mūsų gojelio, esančio Aušros pusėje, ir pasitikome tekančią saulę. Kadangi išleistuvių šventė tęsėsi iki paryčių, mūsų klasės auklėtoja jau buvo išėjusi namo. Mes iš anksto buvome sutarę, kad eidami pasitikti saulės, užsuksime pas ją į namus, pažadinsime ir eisime kartu. Tad užsukę į jos kiemą, šūkaudami ir barbendami į langus, krėsdami įvairiausius pokštus su kartu ėjusiais tėvais, ją prikėlėme. Auklėtoja atsikėlė su nuotaika ir prisijungė prie mūsų. Pamenu, kaip eidama į gojelį nešiausi basutes rankose, nes visą naktį šokome su klasiokais, mokytojais, tėvais. Visi kartu pasitikome saulę, visi su savo svajonėmis ir viltimis! Tikiuosi, kad daugumai klasiokų jos išsipildė arba dar pildosi, labai jiems to linkiu.
Po šventės jaučiau, kaip nuslūgo įtampa, kuri kaupėsi ir egzaminų laikymo metu, laukiant rezultatų, vėliau rengiant išleistuvių šventę, juk taip norisi, kad viskas pavyktų. Tačiau kilo nauja mintis, „o kas toliau..?“ Kiekvienas iš paskutinės Debeikių vidurinės laidos pasirinkome savo kelią, bet mokyklos teritorijoje liko mūsų sodintas ąžuoliukas, kaip mūsų laidos dovana mokyklai, kuris auga ir šakojasi, kaip mūsų visų gyvenimai. Ačiū tau, Mokykla!“
Ona Jakimavičienė, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja.
„Mokytojauju jau daugiau nei 40 metų, tad esu mačiusi daug išleistuvių.
Nuo senų laikų dar išlikusi tradicija eiti prie J. Biliūno kalno pasitikti saulės, ir visai nesvarbu, koks oras tuo metu. Tiesa, aš atsimenu, kad man gal tik vieną kartą yra tekę eiti per lietų.
Anksčiau buvo tradicija, kai per paskutinį skambutį vaikai rašydavo lapelius, kaip jie save mato po kelerių metų. Aš juos saugodavau iki išleistuvių dienos, ir tą vakarą visus raštelius sudėdavome į butelį, užkimšdavome žvake ir ją degindavome, kol apibėgdavo visas butelio gurklys, ir taip jis užsiplombuodavo. Tuomet pasirūpindavau duobute kalno šlaite, ir tą butelį išleistuvių vakarą ten užkasdavome. Laikui bėgant, pasimiršta butelio slėptuvės vieta, bet su viena laida po daugelio metų vykusiame susitikime esame radę savo butelį. Buvo labai gera ir šilta skaityti tuos raštelius. Vėliau pasitikus saulę, auklėtiniai mane parlydėdavo namo.
Bet pačios įsimintiniausios išleistuvės man buvo mano auklėtinių išleistuvės. Tai buvo, sakyčiau, ypatinga laida, labai meniška, mėgstanti poeziją, labai juos mylėjau, tad aš jiems pasiūliau per išleistuves atsisakyti tradicinių stalų ir baliaus, o tą dieną pažymėti kitaip – važiuoti į Vilnių. Tėveliai suorganizavo autobusus, ir iš karto po atestatų įteikimo, sukrimtę su tėveliais po sumuštinį, nusifotografavome, ir mes išvykome. Tai nebuvo eilinė išvyka, aš jai ruošiausi, todėl dar anksčiau buvau nuvažiavusi į Vilnių, sukūriau maršrutą. Jaučiau, kad ši laida turėtų čia apsilankyti ir pabudėti prie garsiųjų rašytojų kapų. Tad su vaikais Vilniaus Rasų kapinėse aplankėme P. Višinskio kapą, kuris buvo geriausias J. Biliūno draugas, skaitėme jų laiškus. Sustojome ir prie B. Sruogos, V. M. Putino kapų, deklamavome eilėraščius. Lyg susitarusios tos laidos mergaitės vilkėjo šviesių spalvų sukneles, tad po rašytojų kapų lankymo, mums atvykus į nacionalinį operos ir baleto teatrą žiūrėti J. Marcinkevičiaus „Mažvydo“, į mus visi labai žiūrėjo ir žavėjosi. Po spektaklio pėsčiomis, dainuodami patraukėme link Aušros Vartų. Pamenu, mes kėlėme praeiviams smalsumą. Iš ten patraukėme į Vilniaus universiteto kiemą, kuriame šokome gal kokias tris valandas. Jau vidurnaktį mes užlipome į Gedimino kalną ir, stovėdami ant senosios pilies sienų, dainavome. Nulipę sėdome į autobusą ir grįžome į Anykščius, kur prie mokyklos laiptų mūsų laukė tėveliai ir jų paruoštos vaišės. Tai tikrai buvo netradicinės, prasmingos išleistuvės, labai svarbu ir tai, kad vaikai patys norėjo jas pažymėti kitaip.
Kelerius metus abiturientų išleistuves Anykščiuose, o tiksliau – atestatų įteikimo ceremoniją, mokykla bandė daryti bažnyčioje. Man viskas atrodė labai iškilmingai, tačiau ši tradicija neprigijo.
Dabar oficialioji išleistuvių dalis vyksta Anykščių kultūros ir meno centre. Iš tiesų tai gera vieta, nes į J. Biliūno gimnaziją vaikai sueina jau iš skirtingų mokyklų, todėl nėra prisirišę prie jos kaip tuomet, kai pradėdavo čia mokytis nuo pirmos klasės. Mes, gimnazijos mokytojai, vaikus jau gauname devintokus, kurie aktyviai ieško savęs, ir turime juos prisijaukinti.
Nuo pernai mokinių brandos atestatai yra skaitmenizuoti, todėl mokykla dvyliktokams įteikia padėkos raštą. Tačiau laikai keičiasi, ir nemažai abiturientų dirba jau laikydami brandos egzaminus, todėl per išleistuves nepavyksta surinkti visų iki vieno. Vaišių formatas tai pat pasikeitė, į jas vyksta tik auklėtojai (kuratoriai), o mokyklos kolektyvas dalyvauja tik oficialioje dalyje.
Dažnai tenka ir mokytojus paraginti atvykti į išleistuves, nes pasikeitė mokytojų ir mokinių ryšys. Sakyčiau, jis gerokai pasilpęs. Vietoje klasių auklėtojų jau nuo 2016 metų turime kuratorius, pavyzdžiui, visų dvyliktų klasių, o mokytojai vaikus pažįsta tik tiek, kiek mato per pamokas. Žinoma, kartais užsimezga ryšys, tačiau dabartiniai santykiai labiau formalūs.
Dar vykstant egzaminams, vaikas gauna savo koduką, tad stebint egzaminus, tikrini ne vaiko pavardę, o koduką. Vaikas tampa koduku, o anksčiau tai buvo „mūsų vaikai“, kuriems atiduodavome savo šilumą, rūpinimąsi, meilę.
Mano paskutinės auklėtinių laidos išleistuvės vyko Taujėnų dvare, tai buvo šventė, į kurią dar buvo kviesti ir ėjo visi mokytojai.
O šiais metais aš net nežinau, kur tos vaišės bus, ar jos bus. Turiu vieną kitą mokinį, kurį norėčiau pasveikinti atskirai. Mano nuomone, išleistuvės – tai mažiausiai tradicijų turinti mokyklos šventė, skirtingai nei paskutinis skambutis, kurio metu vaikai dar jaučia save kaip klasę. Dabar išleistuvėse daug pompastikos, prabangos, tačiau ar tikrai to reikia? Mergaitės ruošiasi, puošiasi, ir kai pasižiūri į jų sukneles, atrodo, kad daugelis iš jų nori per greitai suaugti. Suknelių medžiagos, kirpimai – nedvelkia jaunyste, o makiažas, kurį tikriausia jau darosi salonuose, dažnai prideda metų. Mano atmintyje išlikusi pati gražiausia suknelė, kurią mergaitė – atsimenu kaip šiandien, tai buvo Valdo Papievio sesuo, Papievytė – vąšeliu nusinėrė pati. Balta, lengva, nepaprasto grožio. Aišku, tai užima laiko, bet pačių nertos ar siūtos suknelės atrodo fantastiškai. Man norėtųsi, kad megaitės nesivilktų tų ilgų suknelių, kurias dar spės apsivilkti vėliau, sulaukusios brandesnio amžiaus. Norisi lengvumo ir plazdėjimo, suknelių iki kelių, prie kurių tinka ir sportiniai bateliai.
Anksčiau išleistuvėse daug dėmesio skirdavo mokytojų ir mokyklos pagerbimui, vaikams tai buvo tarsi priminimas, kad baigę mokyklą tapo suaugę, galintys kalbėtis su mokytojais kaip lygus su lygiu, kreiptis vardu. O dabar jaučiasi žinojimas, kad mokiniai patys sau svarbūs, aš nekalbu apie ofilialią dalį Anykščių kultūros ir meno centre, ten pagarbos visiems užtenka, tačiau vakarinė dalis… Ten retai bedalyvauja tėvai, tačiau tuo metu vaikams dar reikia tėvų, abiturientai mato, kaip jie bendrauja tarpusavyje, dalijasi patirtimi ir rūpesčiais. Apie tai sprendžiu iš savo dukters, kuri prašė dalyvauti jos išleistuvių šventėje. O dabar balius dėl baliaus, nebeliko gilumos. Matyt, išleistuvių vaikų gyvenime per daug: išleistuvės iš darželio, iš pradinės mokyklos, po aštuonių, dešimt klasių, jeigu iš A. Baranausko mokyklos, ir tuomet po dvejų metų vėl išleistuvės.
Keičiasi laikas, keičiasi ir žmonės, čia nieko nepadarysi, viskas skuba lekia, virsta projektais, ir kūrybiniam gyvenimo procesui nebelieka vietos“.
Robertas Raišelis, Anykščių kultūros centro Viešintų skyriaus meno vadovas:
„Man išleistuvių tema labai aktuali, nes turiu dukrą dvyliktokę. Išleistuvės – labiau liaudiškas brandos atestatų įteikimo ceremonijos pavadinimas. O šiemet ši šventė Anykščiuose vyks labai anksti, nes dar nebus aiškūs egzaminų rezultatai. Labai neįprasta situacija, nes vyks brandos atestatų įteikimas, kai dar jų realiai net nebus. Nežinau, kodėl taip yra. Pavyzdžiui, kitose mokyklose, Balčikonio gimnazija Panevėžyje dvyliktokų išleistuvių šventę organizuoja liepos 18 dieną, kai jau yra ką švęsti arba dėl ko liūdėti. Kai tu jau žinai, ar tu išlaikei egzaminus kaip tu tikėjaisi, ar ne.
Dvyliktokų išleistuvės Anykščiuose bus birželio 28 dieną – tai kaip prieš lenktynes pasidalyti prizus. Mano supratimu, reikia švęsti, kai jau yra ką švęsti, bet matyt, tam yra svarbi priežastis.
Viešintų vidurinė mokykla, kurią esu baigęs ir kuri jau nebeegzistuoja, turėjo savo tradicijas. Išleistuvių šventė, vykstanti mieste, ne tokia jauki, kaip būdavo kaimuose, nes tėvai nepažįsta vieni kitų, o ir vaikai nelabai bendrauja vieni su kitais.
Mes buvome tik 6 dvyliktokai, tad buvome kaip vienos rankos pirštai, ir pati šventė buvo intymesnė, nes tiesiog joje dalyvavo mažai žmonių. Vieni kitus pažinojome, todėl santykiai buvo artimi. Buvo didelė užstalė, su šokiais, su saulės pasitikimu. Tikriausiai ir dabar bus saulės pasitikimas, tik nebus „palingavimo“.
Anykščių Jono Biliūno gimnazijos dvyliktokų išleistuvių oficialioji dalis vyks Anykščių kultūros centre, didžiojoje salėje. Tikėtina, kad bus daug žmonių. 120 baigiančių mokyklą, o dar sveikintojai, tėveliai…
Tėveliai buvome susitikę, aptarėme sumą, skirtą dovanoms: mokytojams, mokyklai, tačiau kas tai bus, pasakyti negaliu.
Brandos atestato įteikimas jaunam žmogui yra vieno svarbaus etapo pabaiga ir kito pradžia, todėl jaunuoliams svarbu pasipuošti, gražiai atrodyti ir gerai jaustis. Kalbant apie išleistuvių aprangą, viskas labiau laisvėja, mados keičiasi su kartomis.“
Danguolė Skvarnavičienė, buvusi Debeikių mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Šiuo metu mokytojauja Utenos rajono Užpalių gimnazijoje:
„Mano, kaip mokytojos, kelionė tęsiasi daugiau kaip 30 metų.
Sakyčiau, anksčiau dvyliktokų išleistuvės buvo tikra šventė, tyra, išgyventa. Išleistuvės dar vykdavo mokyklose, vaikai jas ruošdavo patys. Kiek įdėdavo darbo, tiek ir turėdavo džiugesio.
O dabar viskas kinta, taip pat ir išleistuvės, jų tradicijos. Man dažniau teko išleisti žemesnių klasių auklėtinius, bet žinau, kad jaučiamas didžiulis tėvų nerimas, kur organizuoti vakarinę šventės dalį. Stebiu daugiau pompastikos šioje šventėje, bet, aišku, yra ir didesnė išleistuvių organizatorių pasiūla, ir kitos galimybės. Vakarinė dalis kitokia nei seniau. Dabar išleistuvių šventė tarsi turėtų būti kuo skambesnė, vykti išskirtinėje erdvėje. Abiturientai nori šiuolaikiškai įspūdingos ir prašmatnios šventės. Tėveliai labai daug investuoja į šią šventę, kad ji būtų kuo įsimintinesnė.
Dabar madingos ištaigingos fotosesijos, stulbinančio grožio abiturienčių suknelės, – vos ne kaip madų šou. Tai gražu ir džiugina, bet kol jaunuoliai neturi savo uždirbtų pinigų, tai galbūt per didelė investicija. Manau, yra mokinių, kurie dar nežinodami egzaminų rezultatų, nenori švęsti. Kiti atsisako, nes būna per brangi šventė. O dar kiti, norėdami užfiksuoti pačias gražiausias gyvenimo laikotarpio akimirkas, pasirenka skrydį į kitą šalį.
Atmintis nefiksuoja, kad dabartinės abiturientų laidos būtų išlaikiusios saulės pasitikimo tradiciją. Aišku, galiu klysti.
O savo išleistuves prisimenu – ėjome pasitikti saulės. Ir be jokios nostalgijos – buvo taip tikra, taip nuoširdu. Šventė vyko ne aktų salėje, nes buvo labai daug žmonių ir visi netilpo, tad rinkomės sporto salėje. Mūsų karta dar nebuvo priklausoma nuo technologijų, tad šventes organizuodavome patys, inicijuojami auklėtojų.
O galvodama apie Anykščius, tai saulės pakilimą stebėčiau tik ant Liudiškių kalvos, kur kadaise kūrė rašytojas Antanas Baranauskas, kur atgulė mūsų kraštiečio Jono Biliūno palaikai. Šioje stebuklingoje Laimės žiburio vietoje tikrai galima pasisemti sėkmės naujam laikotarpiui.
Kalbant apie dovanas mokyklai ir mokytojams, tai tarsi mokinių padėka už tai, kad buvo auklėjami, mokomi, skatinami, drąsinami. Dėl kiekvienos laidos mokinių tėvelių sumanumo, jos būna pačios įvairiausios. Aišku, anksčiau jos būdavo labai kuklios, paprastos, orientuotos į buitiškumą, pavyzdžiui, puodeliai kavai. Dabar, kiek tenka išgirsti, tai būna dovanos, pranokstančios lūkesčius.
Debeikių mokykloje turėjome tradiciją, kai išeinanti laida sodindavo medelius. Turime gražią mokyklą baigusiųjų pušų alėją. Sugrįžtantys į tėviškę po kažkiek metų gali pasimatuoti su pušelėmis ir savo brendimo ūgtį.
Bet šio kaleidoskopinio gyvenimo tėkmėje kinta ir tradicijos, ir technologijos, tad nestebina ir išleistuvių pokyčiai. Manau, svarbiausia ne išleistuvių blizgesys, o kaip visiems vėliau pavyks pasiekti savo laimės viršukalnę“.
