Tyliai po užraktu dūlanti istorija (Rievės. 2024-08-09)

Praūžė vienas didžiausių Anykščių vasaros renginių – miesto šventė, palydėta galingo viesulo, tačiau jos aidai dar skambės ilgai. Vieni prisimins smarvę, kiti – svilinantį karštį, treti – skanią dešrą iš šurmuliuojančios mugės, ketvirti – nuostabius gėlių kilimus. Labai norisi pasidžiaugti, kad šiais metais renginio organizatoriai pasistengė ir į floristinių kilimų konkursą pritraukė dalyvių iš užsienio, kurie pateikė neįprastą anykštėnams santykį su jų kūrimu.

O ko laukti toliau? Žinoma, „Purpurinio vakaro“ – ilgamečio renginio, turinčio savo ratą gerbėjų, kurie atvyksta būtent juo pasimėgauti. Tiesą sakant, renginių Anykščių mieste ir rajone tikrai netrūksta, nemokamų – taip pat. Tik kažkodėl tiek vieni, tiek kiti taip menkai viešinami: atsidarius Anykščių turizmo ir verslo informacijos centro puslapį, apima nuostaba, kiek daug visko vyksta.

Tik klausimas, ar anykštėnai ir miesto svečiai spėja susidėlioti savo laisvalaikio kalendorių. O gal renginių persisotinę lankytojai galvoja, kad jau viską matė ir nieko naujo švenčių rengėjai nepasiūlys. Išties renginių pasiūla didelė, tik spėk eiti. O miestas kažkodėl tuščias, ir centre kavinių vasaros terasos apytuštės, o pagrindinėje miesto aikštėje šnekučiuojasi keletas senukų.

Kaip ir miesto parkas tuščias, kai jame nevyksta renginiai, jame taip pat ant suoliuko pamatysi tik vyresnio amžiaus žmones arba kelis tėvelius su vaikais. Nors parkas nedidelis, tačiau jame nepamatysi nei įspūdingų gėlynų, nei tvenkiniuose besiturškiančių paukščių. Pasivaikščiojimo takeliai, deformuoti, duobėti ir gūbriais pasišiaušę, jau baigia apželti žole, tad ir vaikams važinėtis paspirtukais ar dviratukais jais taip pat sunkiai bepavyksta.

Tą patį galima pasakyti ir apie vaikų žaidimo aikštelę parke, nes jos įranga tiek nusidėvėjusi, kad jau nebesaugi vaikams. Tačiau tai niekam nerūpi… kol nenutiko nelaimė. Beje, nagingas ūkvedys labai lengvai tuos trūkumus pašalintų.

Sakysite, jei taip blogai, – važiuok iš čia. Argi kalbėti apie trūkumus blogai? Ne, nes tikriausiai miesto valdžia nerengia pusryčių miesto parke. Tad norėtųsi, kad vietos valdžia neapleistų to, kas buvo tiek daug metų kurta. Kad miestas būtų patogus miestelėnams, kad atvykusios tos „24 šeimos“, kurių buvimas Anykščiuose turėtų kažką kardinaliai pakeisti, nenusiviltų, o priešingai, pasakytų, koks puikus miestas yra Anykščiai, kaip valdžia vertina ją išrinkusius gyventojus, kad dirba jų labui ir kaip gera čia visiems gyventi.

O jaunos šeimos, paliekančios didmiesčius, ir be ypatingų valdžios paskatų renkasi šį mažą miestelį, ieškodamos ramybės ir tylos, kurią naktimis drumsčia tik laukinius žvėris baidančios ūkininkų patrankos ir centre naktimis zujantys motociklai, bet dienomis akis bado apleisti pastatai. Rodos, niekam neįdomūs apleisti pastatai neretai tampa ne tik benamių prieglobsčiu, bet ir jaunuolių laisvalaikio leidimo vieta.

Labai keista, kai Anykščių rajono Debeikių seniūnijos atstovai sako, kad unikali Broniaus Tvarkūno surinkta kolekcija apsaugota nuo lietaus, nes aptaisytas pastato stogas, o iš tiesų pastate šeimininkauja vietiniai jaunuoliai, kuriems mediniais skydais uždengti langai ne kliūtis į vidų patekti. Todėl ar tikrai tremtį išgyvenusios relikvijos yra saugios ir ar tokios pagarbos vertas žmogus, savo rankomis plovęs Debeikių centre stovinčią skulptūrą, nes seniūnija nerado tam lėšų? Kaip ir dabar, – lėšas skyrė būsimojo muziejaus patalpų rekonstrukcijai, tačiau jų užteko tik vienam klebonijos kambarėlio remontui.

O kada klebonas lankosi Debeikių bažnyčioje, garsėjančioje savo gotišku grožiu? Ji visada užrakinta. Tikriausiai taip saugiau, bet Andrioniškio bendruomenė mano kitaip, nes ten bažnyčia atrakinta, įrengtas vaikų kampelis, o jos durys visada atviros ieškantiems tylaus pokalbio su Dievu ir savimi. Debeikių bažnyčioje pamaldos vyksta tik sekmadieniais ir per didžiąsias religines šventes, tad tikriausiai ir kleboną tik tada ten sutiksi, kuris kelioms minutėms užsuka į kleboniją.

Tad kas gi tą unikalią kolekciją matys ir įvertins? Jei taip atsitiktų, kad būtų perkelta į klebonijos patalpas, ji vėl „saugiai“ dūlės po užraktu ir jos niekas nepamatys. Negi visame pustuščiame buvusios Debeikių mokyklos pastate neatsirastų jai vietos? Ar laukiama, kol ir šis pastatas taps vaiduokliu, tokiu, kaip ir stūksantis pašonėje. Kodėl tai, kas gali pritraukti taip laukiamus turistus ir turi tikrą išliekamąją vertę, neatrodo vertinga vietinei valdžiai? Anykščiai turi kuo pasidalyti su po Lietuvą keliaujančiais žmonėmis, tik kažkodėl patys to nemato ir nesupranta.