Anykštėnas rašytojas, Anykščių rajono Garbės pilietis, Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas Vygandas Račkaitis vėl skaitytojus pradžiugino nauja savo knyga. Šį kartą tai jau ne poezijos rinkinys, ne gamtos miniatiūrų knyga, ne apsakymai, ne intriguojanti kelionių apybraiža ir ne vertimas iš kitų kalbų.
Anykštėnas rašytojas, Anykščių rajono Garbės pilietis, Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas Vygandas Račkaitis vėl skaitytojus pradžiugino nauja savo knyga. Šį kartą tai jau ne poezijos rinkinys, ne gamtos miniatiūrų knyga, ne apsakymai, ne intriguojanti kelionių apybraiža ir ne vertimas iš kitų kalbų. Tokių šio autoriaus knygų per jo produktyvaus kūrybinio darbo dešimtmečius susikaupė daugybė. Kūrybinių polėkių nestokojantis rašytojas paliko ryškius pėdsakus ir žurnalistikoje, ir publicistikoje, skaitytojams jis pažįstamas ir kaip poetas, ir kaip įvairiuose kituose literatūros žanruose besireiškiantis autorius. Tikrai nesuklysiu tvirtindamas, jog Vygando knygos yra laukiamos, mielai skaitomos, paprastai, nuoširdžiai, aiškiai, įtikinamai ir išraiškingai parašyti tekstai be jokio vargo suprantami bet kokio amžiaus, išsilavinimo, socialinės grupės žmogui.
Naujoji Vygando Račkaičio knyga „Mano Gulbiniškiai”kupina vaikystės atsiminimų. Kodėl autorius panoro sugrįžti į savo vaikystę ir apie tai papasakoti šioje daugiau kaip 200 puslapių turinčioje knygoje, suprantamai ir vaizdingai papasakojama įžangoje:
„Kiekvienas mes turime savo vaikystės šalį, į kurią galime grįžti tik atsiminimais. Kartais ir sapnuose ją aplankome. Tie atsiminimai, sugrįžimai į praeitį tarsi spalvoto stiklo karoliai, pabirę saulės įkaitintose kelio dulkėse.Trumpam sužėri, sutviska. Negrabiais pirštais renki tuos karoliukus, bandai juos verti ant siūlo, tačiau atsitokėjęs pamatai, kad nebėra tų įvairiaspalvių stikliukų ir kelio, kuriuo žengei pirmuosius žingsnius, kuriuo išėjai į gyvenimą. Jis jau seniai užžėlė takažolėmis ir kiečiais.
Bet atsiminimai, žiūrėk, ir vėl ima žybčioti, kibirkščiuoti per laiko plėnis. Nei iš šio, nei iš to priartėja, ūmai nutolsta. Ir vėl bandai juos rikiuoti, įvardinti.
Iš toli pasilikusių dienų slinkties išplaukia vaizdiniai ir spalvos, vardai ir veidai, suskamba žodžiai. Paskui viskas suraibuliuoja ir panyra į Laiko dugną.
Daug, jau gana daug manyje praeities. Galėčiau gyventi vien prisiminimais.
Nežinau kodėl pajautęs savo gyvenimo saulėlydį žmogus vis dažniau ir dažniau mintimis grįžta į savo pradžią, į vaikystės dienas. Tokias ryškias, saulėtas.
Štai ir aš, šįryt anksti pakirdęs, pro nakties tamsą matau baltas langines, gelsvai nudažytomis lentomis apmuštą trobą, papilkėjusiomis skiedromis dengtą jos stogą, rasotą, plokščią akmenį ties prieangio durimis… Matau krosnį kuriančią močiutę, lubomis bėgančius raudonus ugnies atšvaitus, girdžiu kaip kosti susiruošęs šerti gyvulius dėdė Andrius. Daug ką matau ir girdžiu. Matau ir save, po duknomis gulintį vaiką, dar snūduriuojantį, nesiryžtantį keltis iš šiltos lovos.
Dabar gyvenu kitose platumose, kur visai kita aplinka. Galgi ir erdvė kita. Žinau, kad seniai nebėra mane užauginusios močiutės, dėdės Andriaus. Bet jie ateina iš Anapus, susiranda mane čionai, kur niekad savo gyvenime nėra buvę. Sielvartauja dėl išvežtų į Sibirą kaimynų, nušautų ir išniekintų partizanų, kolchozninko dalios…Grįžta nors trumpam, nes yra dar kam prisiminti, pašaukti iš Anapus…Dar esu aš…
… Vėl užmerkiu akis. Neskubu keltis. Nusnigtu neužmirštuolių žiedlapiais taku grįžtu į mano Gulbiniškius. Ten ieškosiu savo pradžių.”
Autorius atsiminimų knygą pradeda savo vaikystės šalies- Gulbiniškių kaimo aprašymu. Ir neatsitiktinai. Juk Suvalkijoje, prie srauniosios Šešupės ir Gulbino upokšnio buvusiame Gulbiniškių sodžiuje, prabėgo autoriaus vaikystė, įžengta į jaunystės metus. Tenai nuaidėjo pirmieji jo ištarti žodžiai, praeiti nelengvi pirmieji žingsniai. Čia užbaigti pradžios mokslai, čia patirti pirmieji darbiniai įgūdžiai, susiformavo požiūris į to laikmečio įvykius, šalia gyvenusius žmones. Knyga „Mano Gulbiniškiai” sudėliota iš 35 atskirų vaizdelių, kurie yra tarsi atskiri labai meniškai apipavidalinti, išraiškingi kūrinėliai. Tačiau visi tie vaizdeliai sudaro vientisą vaikystės prisiminimų rinkinį. Čia galima rasti visko: ir Tėviškės peizažų aprašymo, ir skaudžių karo metų vaizdų atpasakojimo, ir prisiminimų apie pokario baisumus, ir kolchozinio gyvenimo kuriozų, ir artimų žmonių, giminių, kaimynų paveikslų. Viskas šioje knygoje papasakota iš širdies, nėra jokių išgalvotų, pagražintų ar nutylėtų faktų. Ką autorius savo vaikystėje matė, jautė, pergyveno – tą ir papasakojo. Atsiminimuose gausu to krašto senolių tradicijų, senų žodžių, kuriais bendraudavo sodiečiai tarpusavyje arba vadindavo vieną ar kitą rakandą, įrankį, reiškinį. Padedant vaizdinėms priemonėms, per vaiko žvilgsnį atkuriami matytų, sutiktų žmonių portretai, gamtos vaizdai, patirti pergyvenimai, džiaugsmai, pirmieji rūpesčiai. Daug kas prisimenama: pirmoji pažintis su knygomis, pirmieji žaislai, mokslo metai pradinėje mokykloje, draugo sukonstruotas ir padovanotas radijo aparatas, buvęs tikru to laikmečio stebuklu, vasaros darbai, maldos bažnyčioje ir, žinoma, pirmoji tyra, šviesi meilė. Visa tai galima surasti vaizdeliuose „Senoji Mamytė”, „ Po skiedriniu stogu”, „Traukiniai”, „Žaislai”, „Kelias į mokyklą”, „Mano vaikystės eglė”, „Pašešupyje tarp medžių”, „Kaimynai”, „Mano radijas”, „Duona duonutė”, „Bažnyčia”, „Tą vienintelį kartą”, „Pirmoji meilė” ir kt. Labai jautriai parašyti, liūdnoka gaida baigiami paskutinieji knygos vaizdeliai „Atsisveikinimas su Gulbiniškiais” ir „Paskutinės Kūčios Gulbiniškiuose”.
„…Daug kas dar liko nepapasakota apie Gulbiniškiuose, prie Šešupės prabėgusius metus. Visko nesudėsi į puslapius. Tolo nutolo tie metai. Bet Gulbiniškių vaizdiniai, žmonių veidai kaip tie raibuliai Šešupėje atplaukia ir nuplaukia, palietę atmintį…”, – rašo užbaigdamas vaikystės atsiminimų knygą „Mano Gulbiniškiai” Vygandas Račkaitis.
Po Gulbiniškių tęsėsi ilgas V.Račkaičio gyvenimo kelias, susijęs su kitomis šalies vietovėmis. Tačiau vaikystės kaimas jį lydėjo ir tebelydi iki šiolei- širdyje, atmintyje. O tuomet, kai knygos autorius iškeliavo iš Gulbiniškių, dar buvo lietuvių kalbos ir literatūros studijos Vilniaus universitete, mokytojo darbas Dzūkijoje. Nuo 1963-iųjų- gyvenimas Anykščiuose, žurnalistinis darbas tuometiniame rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas” (dabar „Anykšta”). Anykštėnų laikraštyje V. Račkaitis išdirbo arti trijų dešimtmečių. Dar beveik dvi dešimtis metų jis redagavo didelio populiarumo sulaukusį katalikišką laikraštį vaikams „Kregždutė”, kuris užgeso pritrūkus lėšų leidybai. Be Vygando Račkaičio ir jo ištikimos gyvenimo draugės (taip pat rašytojos, Anykščių rajono Garbės pilietės, Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatės Mildos Telksnytės) neįsivaizduojamas Anykščių krašto kultūrinis gyvenimas, Pasaulio anykštėnų bendrijos veikla. Šis kūrybinis šeimyninis tandemas parašė ir išleido net daugiau kaip tris dešimtis knygų. Nemažai knygų Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis yra išleidę ir atskirai. Viena iš tokių- pati naujausia šio anykštėno knyga, padiktuota nostalgiškais vaikystės atsiminimais iš Gulbiniškių…
