Žvelk giliau. Taip elgtis kviečia lygiai prieš 20 metų dienos šviesą išvydęs dešinės pakraipos savaitraštis „Veidas“, tapęs pirmuoju analitiniu leidiniu ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos valstybėse. DELFI interviu su 20-metį švenčiančio savaitraščio vyriausiuoju redaktoriumi Gintaru Sarafinu – apie „Veidą“, Lietuvos žiniasklaidą ir 97 proc. žurnalistikoje dirbančių padorių žmonių.
– Kiek metų dirbate „Veide“?
– 15-tus metus. Pradėjau dirbti teisėtvarkos skyriaus redaktoriumi, paskui tapau vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Jau šeštus metus esu vyriausiasis redaktorius.
Tačiau „Veide“ yra ir senesnių darbuotojų – dar ilgiau – 19 metų dirba leidėjas Algimantas Šindeikis. Žurnalistė Jonė Kučinskaitė dirba 16 metų, dar pora žurnalistų dirba dešimtmetį. Šiandien „Veido“ kolektyvas – 20 žmonių. Bendradarbiaujame su dar tiek pat autorių.
– Ar pamenate pirmąjį „Veido“ numerį?
– Buvo 1992-ieji, rinkiminiai metai. Tuomet svarstyta, kad Lietuvos žiniasklaidoje labai stinga analitinio leidinio. Todėl nuspręsta išleisti „Veidą“. Kalbėta, kad „Veidas“ turi būti dešinesnės pakraipos. Tuomet „Veidas“ buvo liesas leidinys – 32 puslapių. Pirmuoju redaktoriumi tapo Valdas Vasiliauskas.
Beje, „Veidas“ tapo pirmuoju analitiniu leidiniu ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos valstybėse. Ir šiandien „Veidas“ yra vienintelis analitinis savaitraštis Baltijos šalyse. Per 20 metų „Veidas“ keitė kryptį, bet savo šūkio „Žvelk giliau“, iš kurio kartais juokiamasi, niekada neatsisakė. Jis kartais palengvėdavo, kartais pastorėdavo, kartais tapdavo pernelyg sunkus – tai daugiausia priklausydavo nuo darbuotojų, redaktorių, pinigų ir to meto situacijos žiniasklaidos rinkoje apskritai. Ir prieš dvidešimt metų, ir dabar savaitraščio misija sunki.
– Ar ir dabar save matote kaip dešinės pakraipos leidinį?
– Valdžioje esančios partijos „Veidą“ visada kaltina kaip opozicinį jai. Mes mąstome liberaliai, esame dešinysis leidinys, bet tai niekaip gyvenime nėra susiję su kažkokia finansine parama. Kartais mus kaltina Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“ ar socialdemokratai, kad esame konservatorių leidinys, bet norėčiau pabrėžti, kad pavyzdžiui, per šiuos rinkimus konservatoriai „Veidui“ nemokėjo nė vieno lito.
Iš tiesų mes esame motyvuoti, aiškūs ir argumentuoti šios valdžios kritikai. Mūsų principas – nebūti keistu ir piktavališku kritiku. Žurnalistikos ir mūsų misija bet kokiame reiškinyje maždaug 51 proc. būti opozicijoje ir 49 proc. pozicijoje. Ir rašydamas straipsnius žurnalistas atitinkamai žiūri, kad neužsipultų žmogaus be reikalo, kartu rastų ir visas teigiamas puses.
– Kokia „Veido“ auditorija?
– Esame aiškiai išsikristalizavę, kam mes rašome ir kodėl mes taip rašome. Mūsų auditorija – miestiečiai su aukštuoju išsilavinimu, todėl dalies temų, tokių kaip žemės ūkis, atsisakome. Manome, kad atradome savo nišą – daug kur esame pirmi. Maždaug 30 projektų Lietuvoje pradėjome pirmieji. Pirmieji ėmėme sudarinėti universitetų, gimnazijų, kolegijų reitingus, pirmieji pradėjome rinkti turtingiausius, metų vadovą, metų valstybės tarnautoją, metų merą, galų gale, pernai pradėjome dalinti lietuviškuosius nobelius mokslininkams.
Įprasto numerio tiražas yra 7 tūkst., o, pavyzdžiui, specialaus numerio su turtingiausių žmonių ar universitetų reitingu, 10 tūkst. Tiek egzempliorių atspausdinama, bet pagal sociologinių bendrovių matavimus, kiekvieną numerį skaito maždaug penki skaitytojai. Todėl reitinguose matoma, kad „Veidas“ turi 55 tūkst. skaitytojų.
– Kaip savaitraščiui atsiliepė pastaroji ekonominė krizė – ar ji per 20 metų sudavė didžiausią smūgį, ar būta ir sunkesnių laikų?
– Panašus smūgis buvo po Rusijos krizės. 2009 m. prasidėjus krizei, „Veidas“ nukentėjo keturgubai.
Pirma, padidintas Pridėtinės vertės mokestis spaudai. Antra, liepta pereiti nuo autorinių sutarčių ir žurnalistus įsodrinti – dėl to mažėjo žurnalistų atlyginimai. Taip pat, kaip ir visoje žiniasklaidoje, krito reklamos pajamos. Ketvirta – krito tiražas. Valstybinės institucijos pradėjo taupyti ir prenumeratas gerokai sumažino. Pavyzdžiui, Krašto apsaugos ministerija užsiprenumeruodavo vieną „Veidą“ ir darydavosi jo kopijas, o iki krizės užsisakydavo keliolika egzempliorių.
Tačiau 2010-2011 m. tiražas atsitiesė, o dabar yra netgi padidėjęs.
– Viešojoje erdvėje sulaukite kritikos dėl reklaminių straipsnių publikavimo. Ar būtų įmanoma be jų išgyventi?
– Nesame glamūrinis žurnalas, kuris reklamuoja kvepalus ar laikrodžius. Pavyzdžiui, kai pas mus skelbiami švietimo įstaigų reitingai, tik 10-15 proc. švietimo įstaigų nori reklamuotis klasikinės reklamos pavidalu.
Visi kiti nori daug šnekėti apie save ir pristatyti turimus privalumus. Tai jie atskleidžia rašydami tekstus. Mes juos žymime raidėmis PR, tai atskirta nuo kitų „Veido“ straipsnių geltona juosta. Mums tai pagrindinis būdas užsidirbti – kitų būdų neturime. Manome, kad elgiamės sąžiningai – reklaminius straipsnius pažymime. Kaip minėjau, ši valdžia per ketverius metus mums pakenkė keturis kartus.
– Kokią matote savaitraščio ir apskritai spaudos ateitį?
– Tiek užsienio, tiek Lietuvos interneto žiniasklaida linkusi manyti, kad spaudai jau artėja paskutinioji. Matome ne tik savo, bet ir užsienio pavyzdžius. Iš tiesų dramatiškesnius laikus išgyvena dienraščiai – jie nepajėgia konkuruoti su interneto portalais, kurie juos lenkia apie 12 valandų. Bent jau Vokietijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje laikraščiuose yra didelės komandos, dideli smegenų centrai, tad žurnalistai ir įvairių sričių specialistai gali greitai parašyti kietą, kitokios kokybės analitinį straipsnį. Minėtose valstybėse dienraščiai metėsi analitiką ir jie tai sugeba.
Lietuvoje dienraščiai į analitiką nepasuko, jie vis dar ieško kažkokių nišų ir nelabai randa, tad jų tiražai važiuoja žemyn. Mes matome, kad vis labiau įsigali interneto portalai, kartais jie konkuruoja su televizijomis. Todėl visų popierinių ledinių misija šiandien yra išsiskirti nuo interneto portalų.
„Veidas“ irgi kelia tikslą, kaip skirtis nuo DELFI ir kitų portalų. Manome, kad skiriamasis bruožas turi būti dar didesnis nirimas į analitinius straipsnius, tiriamąją žurnalistiką – tokius tekstus, kurie suteikia didelę pridėtinę vertę.
Tai nėra lengva, bet išgyvename, manome, kad randame nišą. Štai Vokietijoje „Spiegel“ tiražas auga, „Focus“ auga, „Newsweek“ Rusijoje mažėja, bet Lenkijoje auga. Matome šiuos pavyzdžius ir į tai lygiuojamės – minėti leidiniai mums yra orientyrai, iš jų mokomės.
– Daug metų dirbate Lietuvos žiniasklaidoje. Kokį bendrą žiniasklaidos vaizdą matote?
– Mane liūdina bent trys dalykai. Kadaise Lietuvos žiniasklaida pasitikėjo per 88 proc. žmonių, dabar 48 proc. Tai liūdina – supranti, kad žmonės mumis nusivylę. Taip pat liūdina, kad sumenko žurnalistinių tyrimų – dabar jų nebelieka arba jų labai mažai.
Kalbant apie žurnalistus, didelė jų dalis dirbdami atiduoda visa savo širdį. Pavyzdžiui, kodėl žmonės dirba „Veide“? Čia atlyginimai nėra dideli, bet žmonės vertina turimą laisvę, principingumą, kurį gali atskleisti. Žurnalistas galvoja: ar eiti dirbti pas kokį oligarchą ir rašyti tai, kas tą dieną oligarchui šaus į galvą, gauti 3500 Lt algą, pareiti namo, padaryti kompromisą su sąžine, o kitą dieną vėl eiti į darbą, ar tu gali gauti 2300 Lt atlyginimą, būti laisvas, rašyti neprimestą nuomonę.
„Veide“ savininkai nesikiša į redakcijos darbą, dauguma žurnalistų pagrindinio akcininko net nepažįsta.
Vertinant Lietuvos žiniasklaidos kokybę, ji geriausiai pasimato lyginantis su kitais. Kai grįžti iš Rusijos, Lietuvoje jautiesi pakylėtas – mūsų žiniasklaida toli pažengusi. Kalbant apie visas posovietines respublikas, mes turbūt geriausiai atrodome – gal tik estai lenkia. Jeigu nuvažiuoji pas austrus, vokiečius, šveicarus ar britus, mes tam tikrais bruožais atsiliekame. Bet nepasakysi, kad kultūriškai esame atsilikę šviesmečiais – mes daugiausia atsilikę finansiškai savo galimybėmis ir iš to skurdo kyla visos mūsų bėdos.
Štai Vokietijoje žurnalistas gali tris mėnesius daryti žurnalistinį tyrimą, gauti 5000 eurų atlyginimą. O pas mus iš žurnalistų išspaudžiamos visos sultys, jie kasdien patiria didžiulį stresą, gauna sąlyginai nedidelius atlyginimus nei gaudavo prieš ketverius metus. Jie nebejaučia, kad žurnalistika – gyvenimo būdas, jie yra be gyvenimo džiaugsmo.
Tačiau ir šiandien žurnalistikoje yra 97 proc. padorių žmonių. O dauguma kalbų apie papirkinėjimus, redaktorius žvėris, manau, iš piršto laužtos.
Iš tiesų Lietuvos rinka labai maža, bet žiniasklaidos priemonių joje itin daug. Ir kiekvienas gali atsirinkti, ko jis nori. Jei negaliu pernešti publicistinių televizijos laidų, jų ir nežiūriu – galiu atsiversti begalę interneto portalų, kultūrinių leidinių, įvairaus formato radijo stočių, blogų. Nesutiksiu su sakančiais, kad viskas aplinkui tik mėšlas. Mūsų žiniasklaidos kokybė smuktelėjusi tik dėl skurdo. Jei žurnalistų algos būtų bent kiek didesnės, jeigu skaitytojų perkamoji galia būtų didesnė, reklamos rinka būtų didesnė, kokybės būtų daugiau.
