Anykščių rajono Surdegio kaimo senosiose rusų kapinėse dvi dienas plušėjo duobkasiai ir stačiatikių vienuoliai iš tolimojo Uralo. Buvo atkasinėjami prieš šimtmetį mergaičių tvirkintoju apšmeižto ir kankinio mirtimi mirusio bei Lietuvos žemėn atgulusio, aukščiausią vienuolijos hierarchijoje archimandrito titulą turėjusio stačiatikių vienuolio Zosimos palaikai. Atliekant šventą darbą pati gamta siuntė saulę, lietų ir galop – vaivorykštę.
Plikomis rankomis kapstė
Unikalų įvykį – palaikų atkasimą nuo pradžios iki galo stebėjo ir „Panevėžio ryto“ žurnalistai.
Atvykėliai į apleistas, 84 metus nenaudotas rusų kapines sugužėjo pirmadienio rytą. Krūmais apžėlusioje teritorijoje klaidžioti nereikėjo, ieškomas kapas buvo rastas jau prieš pora metų.
Jį, keliais ropodamos ir plikomis rankomis kapstydamos kiekvieną kauburėlį, aptiko Rusų kultūros centro Panevėžyje vadovė Valentina Vatutina ir dar kelios pagalbininkės.
Panevėžietės iš tolimojo Uralo buvo gavę tėvynainių užklausimą apie mūsų žemėje mirusį anuomet garsų sielovadininką ir vienuolynų steigėją Zosimą, buvo prašoma padėti surasti jo kapą.
Neįkainojamų žinių apie Surdegio vienuolyną ir čia gyvenusius dvasininkus rusai buvo gavę ir iš Kaune gyvenančio bibliografo, socialinių mokslų daktaro ir profesoriaus Osvaldo Janonio. Iš Surdegio kilęs profesorius ilgus metus rinko istorines žinias apie stačiatikių vienuolyną. Šiemet tyrinėjimų medžiaga išėjo atskiru leidiniu rusų kalba.
Ieškant laidojimo vietos, panevėžietės kaip orientyrą turėjo 1912 metais darytą Zosimos kapo nuotrauką. Fotografijoje suskaičiavę tvoros stulpelius ir pagal tai atsekę spėjamą kapo vietą, ten rado tik didžiulius alyvų krūmus, storus beržus ir paminklinį akmenį be jokio užrašo.
Moterys dar ir dar kartą grįžo į apleistus kapus, nuo rastų antkapių skuto samanas, bet ieškomo užrašo nerado. Galiausiai toptelėjo mintis pakapstyti po alyvų krūmu. Ten, po šaknimis ir sluoksniu žemių ir buvo Zosimos kapo antkapinė plokštė su iškaltu vardu, pavarde, šventu vardu ir gimimo bei mirties metais.
Tada į Surdegį atvyko 3 religinės bendruomenės atstovės iš Permės srities Sarsy kaimo – kad savo akimis pamatytų ieškomą kapą.
Ėmė staugti visi šunys
Pirmąją dieną, kol samdyti duobkasiai laužtuvais kapojo molingą gruntą ir kirto susiraizgiusias medžių šaknis, Tėvas Andrejus ir Tėvas Sergejus be paliovos meldėsi ir giedojo.
Kastuvai į medį atsitrenkė tik dienos gale. Duobė buvo neįprastai gili.
Visą dieną pūtė žvarbus vėjas, protarpiais lijo, o pagaliau pasiekus karsto lentą vakarinį dangų nutvieskė įspūdinga triguba vaivorykštė.
Vėliau atvykėliai įžvelgė keistų sutapimų, jiems atrodė, tarsi gamta siunčia pritarimo ženklus daromam darbui. Kitą dieną, kai buvo pajudinti atkasti palaikai, vienu metu ėmė staugti aplinkinių namų šunys.
Keliant palaikus iš duobės staiga pro debesis suspindo saulė. Kol ekspedicijos dalyviai nuo kaulų šluotelėmis ir specialiais šepetėliais valė žemes, saulė buvo nušvietusi visą laukymę.
Tik spėjus karstą įdėti į mašiną vėl ėmė lyti. Šalia kapinių gyvenanti ūkininkė pakvietė vienuolius ir jų palydą puodeliui arbatos. Vos atvykėliai suėjo į namo vidų, prapliupo liūtis su perkūnija, o po jos dangų papuošė ryški vaivorykštė.
Nusileidęs į duobę pabučiavo kaulus
Antrąją dieną vienuoliai nebegiedojo, tačiau prie kasamo kapo girdėjosi ir giesmės, ir bažnytinė muzika. Ji liejosi iš verslininko mobiliojo telefono.
Turimomis žiniomis, ieškomi žemėse palaikai su karstu turėjo būti įdėti į dėžę. Kad tokia buvo, liudijo tik plonas tamsesnės žemės sluoksnis. Iš karsto viršaus buvo likę irgi tik trūnėsiai, geriau išsilaikė šoninės lentos.
Pirmasis radinys – klubo kaulo dalis. Ją į rankas paėmęs vienuolis kelis kartus sukalbėjo maldą ir vertingą relikviją įdėjo į maišelį. Vėliau žemėse rasti skirtingų kūno dalių kaulai, karsto lentų likučiai ir audinio gabalėliai buvo dedami į atskirus maišelius.
Atkasus kaukolę Tėvas Andrejus nusileido į duobę ir suklupo prie jos. Pabučiavęs kalinio kaulus ir pasimeldęs, kaukolę jis uždengė audinio atraiža.
Iš kapo duobės iškelti nesuardytus palaikus buvo labai sudėtinga. Medis trupėjo vos prisilietus, o aplink kaulus vijosi medžių šaknys.
Bendrovės „Ramybės takas“ duobkasiai sakė ne kartą dalydavę perlaidojant velionį, tačiau šimto metų senumo palaikų dar nebuvo tekę iškasti.
Kad atkasti kaulai tikrai yra archimandrito Zosimos, dvasininkai įsitikino apvalę žemes ir išvydę velionio pozą. Mirusysis karste gulėjo sukryžiuotomis rankomis, delnais ant pečių – taip laidojami pravoslavų vienuoliai. Nė kiek nesuirusi buvo ir į rankas įdėta žvakė.
Buvo matyti ir dalis išlikusio bato, tarp žemių sluoksnio pavyko rasti ir keletą audinio skivytų.
Tėvas Aleksejus nusprendė, kad palaikus reikia vežti su nedideliu žemės sluoksniu, net neleido traukti ir apsiraizgiusių šaknų, kad kuo mažiau būtų išjudinti kaulai.
Paliko gabalėlį relikvijos
Prieš išvežant palaikus į Rusiją, karstas trumpam buvo nuneštas į šalia bažnyčios esančią koplyčią, ten Tėvas Aleksejus atliko religines apeigas.
Dalyvavusiems iškasant palaikus vienuoliai padovanojo po suvenyrinę ikoną su vienuolyno antspaudu.
Į urną vienuoliai įdėjo gabalėlį Zosimos palaikų. Ši relikvija liko Panevėžio stačiatikių bendruomenei.
Nuteisė kaip mergaičių tvirkintoją
Carinės Rusijos priespaudos laikais archimandritas Zosima į mūsų šalį atvyko ne kaip iškilus dvasininkas, bet kaip kalinys. Vienuolis buvo kaltinamas mergaičių tvirkinimu ir už tai gavo ilgus metus nelaisvės. Kelis kartus keitėsi įkalinimo vieta, Zosima pabuvojo ne vienoje Rusijos belangėje, kol galiausiai 1909 metais pateko į Vilniuje esantį Lukiškių kalėjimą.
Kalinys buvo labai pasiligojęs, net vaikščioti pats nebegalėjo. Po beveik trejų Lukiškėse praleistų metų jis iš gubernatoriaus išmeldė malonę paskutines gyvenimo dienas praleisti Surdegio stačiatikių Šv. Dvasios vyrų vienuolyne. Devynis mėnesius ten gyveno neišeidamas iš celės ir 1912 metų rudenį, būdamas 72 metų, mirė.
Tikisi paskelbti šventuoju
Palaikų išsivežti atvykę tėvynainiai tikisi, kad šimtmetį svetimoje žemėje pragulėjęs vienuolis pargabentas namo bus ne tik reabilituotas, bet ir paskelbtas šventuoju kankiniu.
Dvasininkai ir šią ekspediciją finansavę verslininkai į Lietuvą išsiruošė tik tuomet, kai vietiniam Sverdlovsko regiono teismui buvo pateikti archyviniai dokumentai, įrodantys, kad archimandritas Zosima buvo nuteistas be kaltės. Dėl išteisinimo buvo gautas teigiamas atsakymas.
Kol kas prieš šimtmetį tvirkinimu kaltinto vienuolio nekaltumas juridiškai dar nepatvirtintas. Procesas iki galo bus įvykdytas, kai Zosimos palaikai atsidurs tėvynėje, Permės srityje, Krasnoufimsko rajone, Sarsy kaime esančiame Gerosios Žinios vienuolyne, kurį šis vyras buvo įsteigęs ir jame gyveno iki patekdamas į kalėjimą.
Po šios procedūros dvasininkai teiks prašymą visos Rusijos pravoslavų patriarchui Kirilui dėl Zosimos paskelbimo šventuoju.
Vienuolyne saugomi metraščiai apie gausybę šio žmogaus nuveiktų švietėjiškų darbų, apie jo misionierišką veiklą.
„Aš jam pastačiau koplyčią, karstas su palaikais stovės joje“, – sakė ekspedicijos dalyvis, vienas iš palaikų pervežimo finansuotojų ūkininkas Vladimiras Aimetovas, gyvenantis Sarsy kaime, šalia vienuolyno.
Pervežti palaikams pirko automobilį
V.Aimetovas pasakojo, kad stačiatikiams turėti vienuolyno įkūrėjo palaikus yra didžiulė dovana ir garbė.
„Mes jo nelaidosime, karste esantys palaikai bus uždengti stiklu, panašiai kaip Lenino mauzoliejuje, jį galės lankyti piligrimai“, – paaiškino vyras.
Surdegyje mirusio vienuolio kaulai iš kapo duobės buvo iškelti antradienio pavakaryje.
Tai, kas likę iš mirusiojo, buvo sudėta į specialų maišą ir paguldyta į baltą karstą.
Palaikai į Uralą iškeliavo mikroautobusu.
Trečiadienio popietę misijos dalyvius iki Baltarusijos sienos lydėjo Rusų kultūros centro vadovė panevėžietė V.Vatutina.
„Visi nerimavome, kad pasieniečiai atidarys karstą ir judins mums brangų krovinį. Bet viskas vyko labai sklandžiai, pareigūnai elgėsi labai pagarbiai, patikrino visus reikiamus dokumentus ir palinkėjo laimingo kelio“, – pasakojo tėvynainiams talkinusi panevėžietė.
Kelionėje iki Maskvos šalia karsto sėdėjo visi 6 ekspedicijos dalyviai: vienuoliai Tėvas Andrejus ir Tėvas Sergejus, vienuolyno metraštininkė Natali Bragina, misijos finansuotojai maskviečiai: labdaros fondo valdytojas Olegas Kovalkovas bei miltų fabriko direktorius Stanislavas Markinas ir V.Aimetovas iš Sarsy.
Maskvoje karstas buvo perkeltas į V.Aimetovo prieš ekspediciją specialiai nupirktą naują mikroautobusą, ir likusius 1800 kilometrų keliauninkai įveikė keturiese, jau be maskviečių.
Pats save buvo susižalojęs
Pasiteiravus, ar tikrai už lytinį nusikaltimą nuteistas dvasininkas bus reabilituotas, atvykėliai paaiškino, jog rasti dokumentai, liudijantys, kad Zosima fiziškai negalėjo lytiškai santykiauti. Vienuolis pats sau buvo susižalojęs lytinius organus.
Kai vyko teismas, medicininė apžiūra kaltinamajam buvo atlikta tik iki pusės, apžiūrėta viršutinė kūno dalis.
Apie vienuolio negalią Rusijos vienuolyne niekas nežinojo, nes Zosima savo paslapties niekam neatskleidė. Tačiau kad kalinio lytiniai organai sužaloti, matė berniukas, Surdegio vienuolyne paskirtas aptarnauti ligotą gyventoją. Patarnautojas Zosimą vesdavo į pirtį, jį prausdavo, rengdavo.
Yra duomenų, kad savo paslaptį vienuolis buvo atskleidęs imperatorienei.
„Jis buvo labai geras žmogus, todėl atsirado pavyduolių ir jį apšmeižė. Pasirodė, kad tvirkintomis vadintos mergaitės teisme prieš jį parodymų nedavė“, – naujai tyrinėjamą seną istoriją pasakojo V.Vatutina.
Gyvas būdamas kasė sau kapą
Vienuolius atlydėjęs ir kelionės išlaidas dengęs ūkininkas, paklaustas, kodėl talkina dvasininkams, sakė, jog elgiasi taip, kaip liepia širdis.
V.Aimetovas sakė nesąs netgi krikštytas, jo šeima niekada nebuvo itin religinga. Vyras susidomėjo Zosimos dvasine ir misionieriška veikla ir nebegalėjo likti abejingas šio žmogaus paskutiniam prašymui po mirties būti parvežtam į gimtinę.
Paskutinį Zosimos norą užfiksavo Lukiškių kalėjime anuomet lankęsis korespondentas, visa ši medžiaga yra išlikusi archyvuose.
Laikraščio atstovui tada išskirtinis kalinys papasakojo, kad prieš patekdamas į kalėjimą jau buvo ligotas ir manė neilgai trukus mirsiąs, tad diena po dienos kasė sau kapą. Buvo išsirinkęs vietą, į ją eidavo kasdien ir po truputį gilino duobę.
Rusų kapus prižiūrėjo tremtinys
Pažiūrėti, kaip vyksta darbai, į apleistas kapines atėjo kelios vietinės gyventojos.
„Kaimyno kauliukus išsiveža namo“, – taip kape gulėjusįjį pavadino surdegietės.
„Mano tėvukas ilgus metus prižiūrėjo rusų kapus ir mums liepdavo tą patį daryti. Mes čia žemuoges rinkdavom. Vėliau užaugo alyvų krūmai, išsistiebė beržai, žmonės čia šieną ir šiaudus kraudavo. 1963 metais, kai buvau pirmoje klasėje, berželiai nedidukai buvo, ateidavom matuotis, kas greičiau auga, mes ar jie“, – pasakojo netoliese gyvenanti Genė Turskienė.
Moters šeima buvo ištremta į Sibirą, tad ji gimė Novosibirske. Grįžus po tremties tėvas, kaip ir anksčiau, eidavo tvarkyti rusų kapų, dėl Stalino represijų rusams neapykantos nejautė.
„Šitie du beržai, kur ant vienuolio kapo, išaugo vėliau, anksčiau čia nemažas beržynas ošė, bet kartą kaip dėjo griaustinis, tai visus suskaldė, žievės per 200 metrų išlakstę buvo, liko tik vienas beržas, tas storasis“, – prisiminimus pasakojo Genė Žeimienė.
Aldona Bernadišienė prisiminė vienuolyne beveik iki nepriklausomybės atgavimo veikusią pieninę. Sovietmečiu ji virto nemaža sūrių gamykla. Čia mušė sviestą, suko grietinę, darė fermentinius sūrius, kefyrą. Po vienuolynu esančiuose rūsiuose stovėjo didžiuliai šaldytuvai. Juose būdavo sukaupta daug produkcijos. Pieno produktai iš Surdegio keliaudavo į Maskvą. Cechuose dirbo keli technologai, inžinieriai, buhalteriai.
Kai stambino įmones, Surdegio sūrių gamyklą uždarė, paliko tik pieno punktą.
Neilgai trukus vienuolyno pastatas buvo privatizuotas, jį, anot moters, įsigijo Rokiškio sūrių gamyklos inžinierius.
„Nerūdijančio plieno čia buvo šimtai tonų. Kol išvežė visą įrangą ir viską išsidalino, tai jie čia plėšėsi ir pykosi“, – apie sūrinės galą pasakojo A.Bernadišienė.
Siūlė kreiptis į V.Romanovą
Iš stačiatikių kapinių tvoros šiandien telikę tik akmeniniai stulpeliai. Surdegietės pasakojo, kad kolūkių laikais, kai buvo leista statytis mūrinukus, žmonės lupo iš tvoros akmenis ir dėjo į namų pamatus. Taip ir išnešiojo visą tvorą.
Iš Surdegio vienuolyno likę vargani griuvėsiai. Langai išdaužyti, pusė stogo įgriuvę, šimtmečius tarnavusias celes merkia lietus, graužia pelėsis.
Naujasis savininkas kažkada kaimo bendruomenei sakė čia steigsiąs senelių prieglaudą.
Stovint prie iškastų palaikų V.Vatutinai netikėtai paskambino vienuolyno pastatų savininku prisistatęs žmogus. Vyras pasiūlė rusų kultūros centrui pirkti griuvėsius už 20 tūkstančių litų. Jei nepirks, pagrasino atiduosiąs valstybei ir ši į kultūros paveldą neįtrauktą statinį nušluos nuo žemės paviršiaus.
Moteriai atsakius, jog neturi lėšų, pašnekovas siūlė kreiptis į stačiatikių dvasininkus ir į tautietį bankininką Vladimirą Romanovą.
Vienuolynas – dvarininkės užgaida?
Prieš važiuodami į kasinėjimų vietą susitinkame su profesoriumi O.Janoniu. Jis visaip talkino atvykėliams, o mums smulkiai papasakojo Surdegio vienuolyno istoriją.
Vyrų vienuolynas Surdegyje įkurtas 1627 metais. Jam žemės skyrė ir statybas finansavo tuomet čia gyvenusi rusų kilmės dvarininkė. Spėjama, kad tai buvo turtingos didikės užgaida. Šalia vėliau buvo pastatytos ir dvi cerkvės: žieminė ir vasarinė. Vienu metu vienuolyne galėjo gyventi 15 vienuolių. Kartais jų būdavo tik 4 ar 5.
Vienuolynas klestėjo. Jam buvo priskirta nemažai žemių, Anykščių malūnas ir Rubikių ežeras. Vienuoliai šiuos objektus nuomojo ir gavo nemažai pajamų. Prie vienuolyno buvo įveistas sodas, didelis daržas.
Vienuolynas puikiai laikėsi ne tik ekonomiškai, bet ir klestėjo kaip piligrimų vieta. Stačiatikių dvasinės veiklos centras buvo vienintelis visame Baltijos regione. Maldininkai čia plūsdavo iš toliausių vietovių, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Piligrimai pėsti ateidavo net iš Rygos.
Paskutiniai vienuoliai iš Surdegio su visu turtu išsikraustė 1915 metais, artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, gavę įsakymą evakuotis į Maskvą.
Pačiame Surdegyje rusų tautybės šeimų gyveno vos kelios. Vienuolynui užsidarius jų irgi neliko.
Tuščia likusi didžioji cerkvė, nuėmus kupolą ir stačiatikių kryžių, buvo paversta katalikų bažnyčia,
o vienuolyno pastatuose 1925 metais ėmė veikti pieno perdirbimo bendrovė.
Žieminėje cerkvėje vienuoliai buvo įsteigę parapinę mokyklą, kurioje vaikus mokė be užmokesčio. Vienuolynui užsidarius mokykla tebegyvavo. Vienu metu ji buvo tapusi našlaičių prieglauda.
„Aš pats pradinėse klasėse čia bėgiojau, tik nežinojau, kad tai cerkvė“, – pasakojo O.Janonis.
Prieš kelerius metus žieminė cerkvė atiduota rusų kultūros centrui.
