Anykščių koplyčioje su anykštėnais susitiko pranciškonas Julius Sasnauskas. Pranciškonas pristatė savo knygą „Malonės akrobatika“. Pasak vienuolio, Lietuvoje labiausiai trūksta tolerancijos ir per daug komercijos.
-Anykščiuose kalbėjote apie Jono Biliūno kūrybą. Kodėl Jums įdomus J.Biliūnas, juk jo santykis su krikščionybe yra abejotinas?
– Vienas moksleivis man uždavė gerą klausimą:”Kaip vertinate J.Biliūno kūrybą dabar ir kaip vertinote anksčiau?”. Tik dabar susimąsčiau, kokia kaina mokama už talentą, juk J.Biliūnas daug ko atsisakė, nestojo į kunigų seminariją, jo santykiai su bažnyčia visada buvo įtempti, jis buvo pravardžiuojamas “ciciliku”, bet vis dėlto dabar matau, kiek krikščioniškumo yra jo kūryboje. Todėl, mano požiūriu, J.Biliūnas – vienas krikščioniškiausių rašytojų lietuvių literatūroje. Iš jo nuostatų, apsisprendimų susideda tai, ką vadiname šventumu.Nėra svarbu deklaruot,svarbu perkelt į gyvenimą tas vertybes, tada net ir “Brisiaus galas” tampa krikščionišku veikalu.
– Kaip ėmėte rašyti?
– Žmonės į literatūrą ateina iš pašaukimo, o aš atėjau iš reikalo.Reikėjo kelis pogrindžio veikalus redaguoti, kai ką rašyti, taip įgijau minimalius įgūdžius. O paskui viskas ėjosi tarsi savaime. Kaip kunigas, turiu įkvėpimo šaltinį, kurį esu, kaip ir visi kunigai, įsipareigojęs skaityti kasdien – Bibliją,tad noriu, kad jis nebūtų tik papuošalas, bet kad būtų patikrintas gyvenimo. Tai ir mano knyga tam skirta. Išvis knygos žodis išlieka tik tiek, kiek jis atsitrenkia, įstringa į tautos istoriją. Jei rašai gyvai, žmonės atranda save, savo išgyvenimus.
– Ką reiškia knygos pavadinimas”Malonės akrobatika”?
– Malonė yra tai, ko nenusipelnei, tačiau galvoju, kad viskas galų gale tampa malone.O akrobatika yra žodis, kuris žymi, kokie neįprasti tie būdai ir keliai, kuriais malonė mus pasiekia.Galų gale pačiame Šventajame Rašte tokių pavyzdžių apstu – štai muitininkas Zachiejus ropščiasi į medį kaip akrobatas.
Pavadinimu man norėjosi pasakyti, kad nėra likimų ir teritorijų, kur Dievas negalėtų atnešti savo malonės. Net liga yra malonė, o malonės logiką lydi pergalės ženklas ten, kur atrodo yra pralaimėjimas.
– Ką galvojate apie ekumenizmą?
-Džiaugiuosi, kad bent oficialiai niekur nebekalbamos tos maldos:”Grąžink visus krikščionis po popiežiaus vėliava”. Tokia praktika buvo – Roma prakeikia Konstantinopolį, tas siunčia prakeiksmą atgal, katalikai prakeikia Liuterį, Liuteris prakeikia katalikus. Net Antanas Baranauskas savo laiku, kalbėdamas apie Katalikų bažnyčią, sakė, kad tai eldija, o pravoslavų cerkvę lygino su suskilusia gelda. Manau, kad galime daug pasiekti nebesisvaidydami prakeiksmais. Dabar galime be baimės padaryti mirtiną nuodėme, kaip buvo anksčiau, eiti į kitų krikščionių bažnyčią.
Aš pats daugiau nebeliesiu krokodilo ašarų, kad nėra institucinės vienybės. Daug kas jau pasiekta ir dar daugiau galime pasiekti.Kokie menki krikščionių skirtumai, pajutau, atsidūręs Izraelio katalikų bažnyčioje, kur pamaldos vyko arabų kalba. Būdamas katalikiškoje bažnyčioje nieko nesupratau
– Visuomenėje ryškėja agresyvus homoseksualizmas. Kaip jį sustabdyti, kur yra tolerancijos ribos?
– Bažnyčios pozicija aiški. Homoseksualumas nėra laikomas nuodėme, bet homoseksualūs veiksmai vadinami nuodėme. Skirtumas aiškus. Nemanau, kad homoseksualumas liga ar asmenybės trūkumas. Tie žmonės visai nekalti, kad aptiko, jog turi potraukį tos pačios lyties asmenims. Nežinau, kiek jie bando įtraukti kitus, ypač paauglius, tam yra baudžiamoji teisė.Žinoma, dalis homoseksualų naudojasi parodyti savo aroganciją, naudojasi įstatymais, tačiau nemanau, kad homoseksualumą galima “Perkraut” ant kito, jei tai nėra įgimtas dalykas. Manau, visuomenei reikėtų daugiau tolerancijos. Po vienos savo laidų gavau laišką iš vyriškių, vienam 50, kitam 60 metų, jie jau seniai kartu, turi net nusipirkę sodybą, kur važiuoja savaitgaliais.Jei tokie žmonės pasakotų apie savo gyvenimus, pasirinkimus, manau, pasiektų daugiau, visuomenė kitaip juos priimtų, negu dabar elgiasi homoseksualų atstovai manipuliuodami įstatymais.
Iš kitos pusės, galima juos suprasti – ilgus šimtmečius jie buvo persekiojami, su jais buvo elgiamasi nehumaniškai. Tokia pati padėtis yra su juodaodžiais JAV.Visur, kur su žmonėmis buvo elgiamasi nehumaniškai kyla problemos.
– Galbūt pažįstate rašytoją Jurgą Ivanauskaitę, kuri sunkiai serga.Kokia jos situacija?
– Pas Jurgą buvau neseniai. Prieš dvi savaites jis dar valdė vieną ranką, o dabar jau sunkiai kalba, nes išplito metastazės, gydytojai atsisakė operuoti, o ir ji pati nenorėjo, ir ją paralyžiavo. Dievas gražiai ją vedė per ligą, galima tai pavadinti malone.
– Ką galvojate apie iš Vakarų ateinančias šventes – Valentino dieną, Helovyną?
– Gyvenau Kanadoje, turiu pasakyti, kad ten tos šventės su didele jumoro doze ir komercijos ten žymiai mažiau. O Lietuvoj… Turiu pasakyti, kad su kapitalu kovoti sunkiau negu su tarybų valdžia. Manau, kad kovoti su tomis šventėmis neverta, bet galima surasti atsvarą, štai mes Bernardinų bažnyčioj per Valentino dieną rengsime specialias pamaldas..
