Prie rodyklės į partizanų žūties vietą stabtelėjo ją įrengę Birutė, Valdas ir Algimantas. Autoriaus nuotr.
Grupelė Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos 11 D klasės gimnazistų su istorijos mokytoja Birute Kuoriene bei bičiuliais keliavo pokario partizanų takais. Aplankyta Algimanto apygardos vadavietė Šimonių girioje bei vietos, menančios tos pačios rinktinės Vaižganto kuopos Viesulo būrio kovos kelią.
Jei prie Priepado ežero pavyko nukeliauti be vargo, ten uždegti žvakeles prie Algimanto apygardos vadavietės ir vado Antano Starkaus – Montės žūties vietos, tai nukeliauti partizanų atminties žiedu nepavyko. Autobusiukas klimpo, strigo galingos miškovežės technikos išmaltuose miško keliukuose.
Stabtelėję Svėdasuose prie paminklo šio krašto partizanams miestelio aikštėje ukmergiškiai nukeliavo į Kunigiškių kapines, prisiminė bei pagerbė ten palaidotus 1949 m. lapkričio 2 – ąją žuvusius Alberto Nakučio – Viesulo grupės partizanus. Tylus, vienišas bokštas, laukuose lakiojantis į medžių viršūnes, svyrančius beržus įsipinantis vėjas. Rimtis, persmelkta išdavystės nuojauta, klasta. Kaip kadaise išdavė tautiečiai netikę, taip šiandienos netikėliai apiplėšę varpą, nuėmė grandines, išniekinę paminklą ir didvyrių atmintį. Kiti tautiečiai iki šiol taip ir nesuradę nei pagrobtų vertybių, nei sugaudę plėšikus.
Istorinės atminties naikinimo pavyzdys – vidury laukų styrantis šimtametės liepos kelmas. Sunaikinta istorija, ir tai padarė sakytume pavyzdingas pilietis, sumanus ūkininkas… Tačiau, matyt, kažkur, kažkada jam pritrūko lietuviškos dvasios spindulėlio, supratimo.
Kalniečiai kalne tarp krūmynų, toliau Deksniai, Netikiškiai, be žmogiškos dvasios liūdintis Pamalaišys, vienišas paminklas rašytojui Stepui Zobarskui, kelias, vedantis dešinėn į klaidų mišką. Kol sustojome prie visai neseniai įrengtos rodyklės į partizanų žūties vietą. Įrengta ji šiame miške žuvusio partizano Stasio Gimbučio – Rūko dukterėčios Birutės Kuorienės sumanymu, kurį išpildė jos brolis Valdas Gimbutis bei taip pat kritusio Jono Meškausko – Caro sūnėnas Algimantas Baronas.
Takas per didžiai išmintas medkirčių vėžes į ūksmingą mišką, žygis, kuris baigiasi trakinguose kirtimuose. Kur dabar partizanai pasislėptų, jei prireiktų..? Gal tarp tų sausomis šakomis, aukštais žemais, storais ir ne tokiais kelmais ruduojančių plynių, tarp, matyt, iš pagarbos miško broliams paliktų gyventi kelių storkamienių eglių…
Žymi dauba buvusios Viesulo partizanų slėptuvės vietą. Matyti, kur buvo pagrindinė, gyvenamoji patalpa, kur link vedė tunelis. Po atminties žodžių ir krikščioniškos maldos už žuvusius – A. Nakutį – Viesulą, S. Gimbutį – Rūką, Kazį Palskį – Ąžuolą, J. Meškasuką – Carą, Petrą Miškinį – Šarūną, Petrą Černių – Tigrą ir Petrą Dilį – Tarzaną, Algimantas nusiėmė nuo pečių gitarą ir pradėjo groti liūdnai didingą melodiją, suskambo visai neseniai jo sukurtos, kovotojams už laisvę skirtos dainos žodžiai: „Pasiklydęs miške gaudė vėjas šiaurys/ Ant stalo neužbaigtas laiškas,/ Automatai prie durų stovėjo kampe/Bet tą rytą nieks priešo nelaukė…“
Stabtelėję prie aukštos šviesaus betono trikampės stelos su išrašytomis čia žuvusiųjų pavardėmis žengėme atgal. Mintys, spiečiai pelkių gyvių sulėkusių geri patriotų kraujo, kažkuo panašūs į gyvenimo mašalus…
Pavakariai su šašlikais, dešrelėmis, kepamais zefyrais bei dainomis ir įdomiais pokalbiais vyko Moliakalnio vienkiemio bazėje. Ta proga buvo aptartas sumanymas jau šių metų rudenį, pačioje spalio pabaigoje, surengti žygį Viesulo būrio pėdsakais: Svėdasai – Krašteliai – Savičiūnai – Viesulo būrio žūties vieta Drobčiūnų miške – Pakalninė – Maleišiai – Viesulo būrio vyrų palaidojimo vieta Kunigiškių kaimo kapinėse – Gykiai – Moliakalnis – Svėdasai.
