Virš Daujočių juodas dangus..?

Gyventojų skaičiumi didžiausias Svėdasų seniūnijos bei parapijos kaimas – Daujočiai.
Turtinga istorija, ne pati tamsiausia dabartis ir gal šviesi ateitis, nors šiemet Daujočiuose uždarytas paskutinis sodžiuje veikęs kultūros bei švietimo centras – pradinė mokykla. Taip pat daujotiečiai įbaiminti rajono Tarybos laiminto verslininkų noro įsteigti Daujočiuose medicininių atliekų krematoriumą ir nuolat kartoja iškalbingą priežodį, kažkada “Anykštos” žurnalistų pasakytą apie šį kaimą –  „Virš Daujočių juodas dangus“?

Iš istorijos ūkanų

Vartant senas Svėdasų parapijos knygas bei senuosius archyvų dokumentus aiškėja, kad Daujočiai daugelį metų buvo antrasis tiek žemės plotu, tiek gyventojų skaičiumi kaimas – visuomet atsilikdavęs nuo prie Šventosios klestėjusių Butėnų. Žemdirbių ir retai pasitaikančių amatininkų kaimas, caro laikais dar turėjęs ir nuo nederliaus ir nepriteklių gelbstinti grūdų sandėlį – „magaziną“.
Tarpukariu ir vėliau keletas kaimo vaikų baigę mokslus savo prasmingais darbais daug nusipelnė Lietuvai – inžinierius, statybininkas Almuntas Baronas, žemės ūkio specialistas, aktyvus visuomenininkas Juozas Lapienis, bankininkas, ekonomistas Jonas Niaura ir gal pats žymiausias, vienu intelektualiausių Europos lietuvių tituluojamas teologijos mokslų daktaras kun. Stepas Matulis M.I.C.
Pasibaigus karui ir nuožmiajam pokariui, prievolių išvarginti ūkininkai buvo suvaryti į kolchozą, kurį pavadino „Saulės“, vėliau prilipino visai sovietišką J. Kirovo vardą, dar vėliau perkeitė į „Naują Gyvenimą“, kol galiausiai maksimaliai sustambinę pavadino „Aušra“, gyvavusį iki pat 1989 metų pokyčių.

Paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais Daujočiai išaugo kaip  gyvenvietė – pagrindinė kaimo gatvė ir dar kelios šalutinės gausiai pritupdytos standartinių ir kiek įdomesnių formų mūrinukų, išaugo modernūs kultūros namai, biblioteka, parduotuvė, mokyklėlė.
Surašant Lietuvos gyventojus 1923 m. kaime buvo 80 sodybų ir 411 gyventojų, o šiuo metu, nors ir per dešimtmetį daujotiečių sumažėjo visomis šešiomis dešimtimis, jų dar priskaičiuojama visi du šimtai.
Šį tą veikia ir bendruomenė.
Neseniai visai ne poetiškais, primityviais, nei kultūrinėmis tradicijomis, nei istoriniu suvokimu nekvepiančiais pavadinimais pažymėtos gatvės – Daujočių, Kalno, Miško, Naujoji, Pievų, Vilties.

Blaškė ir traiškė pokario
audros

Ypatingai skausmingi Daujočiams buvo karo ir pokario metai. Net 11 sodiečių buvo ištremta į Sibirą, pamena dar senoliai kaip rusiškoje „palutarkoje“ iš namų per mišką vežamos balsu raudojo, šaukė, tėvynės gailėjo seserys Barauskaitės, kaip išblaškė, išteriojo Pilkauskų, Budreikų šeimas, kaip nukentėjo Matulevičiai – Matuliai.
Jonas Matulevičius, tautiškumo vėjų paliestas, jau savo pavardę išgryninęs į Matulį, mokslų ragavęs, sumanus ir protingas jaunas vyras pokariu tapo Svėdasų mokyklos mokytoju. Bičiuliavosi su kitu bendraminčiu patriotu mokytoju Romu Bagdonu, tad abu tų 1944 – ųjų rudenį išėjo ten, kur tėvynė šaukė, kur patriotizmu deganti širdis liepė – į žalią girią, į partizanų būrį. Neilgai jie ten kovotojų keliais keliavo – 1945 m. rudenį Dienionyse į stribų ir rusų kareivių pasalą įkliuvo, abu mokytojai ir dar bene keturi bendražygiai kulkų lietuje žuvo. Nuvežė, nugabeno priešai nuožmūs ir niekinantys į Svėdasų miestelį, suguldė, nuavė, išrengė ant šaltų, grubių grindinio akmenų. Po kelių dienų žmogų su arkliu pavarę, vežimu nugabeno į pušynėlį prie dvaro koplyčios ir užkasė žvyrduobėse – artimiesiems kūnų neatidavė, net šventos kapinių žemės pagailėjo. Didinga, kad visą sovietmetį uolių, pasiaukojančių žmonių tie kapeliai nebuvo pamiršti, žydėjo gėlėmis ir kiekvienam čia užklydusiam istorine tiesa bylojo. Nepatikėjo mokytojus pažinoję žmonės Vytauto Rimšos sudarytoje knygoje „Svėdasai“ perskaitę tikrą pramaną, kad tai jie nulėmė sprendimą, matyt, ne už gerus darbelius sušaudyti karo metais ir pokariu mėtytus ir vėtytus, kailį vartaliojusius brolius Rimšas.
Kitas Matulis – Steponas – pasitraukė į vakarus, priartėjusi sovietinė armija sutrukdė tą vasarą numatytus kunigystės šventimus ir primicijas Svėdasuose. Įstojęs į vienuolių Marijonų ordiną Steponas Matulis teologines žinias gilino Romoje, parašė net dvi daktarines disertacijas apie palaimintąjį vyskupą Jurgį Matulaitį, daug metų rūpinosi lietuvių išeivių sielovada Anglijoje – Londone,  Notingame, kur įkūrė „Židinio“ jaunimo centrą, buvo Europos lietuvių skautų kapelionu, žurnalo „Šaltinis“ redaktoriumi, o į laisvą tėvynę, į Daujočius, taip ir nebeatvažiavo.

Ūkininko sodyboje  

Visai prie kaimo – žengiu per platų saulės nuauksintą lauką – stūkso ūkininko Jono Matulevičiaus sodyba.
Dideli tvartai, juk laiko gal visą pusšimtį karvių. Nelengvas, įtemptas, pilnas rūpesčių gyvenimas – jau tėvui padeda ūgtelėjęs sūnus Jonas, o jei reikia pasisamdyti darbymečiams kokį žmogų, jau ir problema – sugadino ir, rodos, gerus, darbščius žmones tos pašalpos. Taip godojasi, dūsauja gal pats stambiausias 150 ha plote šeimininkaujantis kaimo ūkininkas, galintis dar kai ko pasiklausti, pasitarti su senojoje troboje tebegyvenančiu devintą dešimtį bebaigiančiu tėvuku Juozu Matulevičiumi.
 Jis, dar tankia plaukų kuokšta pasidabinęs, didžiu žinojimu ir suvokimu apie seniausius ir dabarties laikus prabyla. Tebekruta ir motina Vanda Matulevičienė, abu gyvenimo prasmę per darbą, per pasaulio grožį, gilų tikėjimą suvokę, skauda ir jiems, ir šios šeimos jauniesiems širdį dėl Lietuvos negerovių tų laisvės gyvenimą temdančių juodulių. Džiaugiasi, kad sūnus, kai buvo galima, iš miesto sugrįžo, kad visi – visos trys kartos kartu, sutartinai gyvena vienoje sodyboje.
 Kur buvus, kur nebuvus ir anūkė Toma į kambarį įžengė. Iš kart pažinau – ta pati, kuri savo paslaptingu balsu sekmadienio pamaldose Svėdasų bažnyčioje psalmes gieda, ta pati, kuri ir skautų dainų konkursuose laurus pelnė. Nenuostabu, nes ir seneliai dainingi buvę, daug metų plačioje apylinkėje mirusius apgiedodavo, gražiai linksmesnėse progose padainuodavo. Jauku, lietuviška.
 Ir kalbame apie žmonių paklydimus, kas gi pasidarė, kad tiek daug jų šventadienį švęsti, bažnyčion nukeliauti pamiršta, kad nežinia už kokias partijas balsuoja, kad nežinia ką apie tėvynę mano, kad nežinia iš kokios šalies „gelbėtojų“, gyvenimo gerintojų, tvarkos darytojų ateinant laukia.

Paskutinis žiburys

Labai jau ūkiškai valdžioje pradėjo skaičiuoti – tas neapsimoka, tas nebereikalinga.
Ne taip senai uždarė Daujočių biblioteką, o štai pradinė mokykla, istorinė – paskutinė tokia rajone, iki pat šių metų vasaros prasilaikė.
Buvau tenai ankstyvą pavasarį. Suradau jaukioje, žaliomis spalvomis spindinčioje, herbu, vėliava, piešiniais, puokštėmis, piešiniais, paveikslais ir kitomis grožybėmis papuoštoje klasėje penkis mokinukus, pernai dar buvę devyni, ir mokytoją Nijolę Braukylienę. Ji čia pradėjo darbuotis, važinėti iš Grikiapelių prieš trejus metus, kuomet buvo uždaryta ten veikusi pradinė mokyklėlė.
Mažytis, įdomus muziejėlis – senas žibintas, geldelės, piestelės, puodinės, angliniai lygintuvai, kuparėlis, Saldžiausios Marijos širdies paveikslas. Kasdien po penkias pamokas, fiziniam lavinimui klasė su gimnastikos suolais, kamuoliais ir kitais padargais, yra ir pakankamai slidžių – kai būdavę sniego, visi kartu su mokytoja į laukus iščiuoždavę, gaila, bet šiemet besniegei žiemai užklupus, tokių malonumų nepatyrę. Kiek gali lavinasi – piešia, mokosi pinti sodus, krepšius. Kreiduota lenta, eilės suolų, užrašas, kad šią savaitę budi Kamilė… Pertrauka – vaikai valandėlei išbėga į lauką, susispiečia, bando žaisti šaškėmis, visi draugiški, romūs kaip darnioje šeimoje. Per ilgąją pertrauką bus pietūs – kamputyje termosuose laukia iš Svėdasų mokyklos valgyklos ryte atsivežti patiekalai. Pakalbinu – drąsūs, mandagūs, protingi vaikai, susitikimo proga dar ir padainuoja: karaoke nuskambėjusią dainelę „Bažnytėlė“ ir visų mėgiamiausią „Sapnų paukštelis“.
Kas gi tie istorinių, paskutiniųjų mokyklėles metų mokinukai – vyriausioji, ketvirtokė Agnė Palskytė iš Aulelių, visi kiti trečiokai: Kamilė Bražiūnaitė iš Daujočių, Gvidas Eigėlis ir Tadas Indrelė iš Narbučių ir Karolis Mikuckas iš Butėnų. Visi jie, užvertę mokyklėlės Daujočiuose puslapį, šių metų rugsėjo pirmąją sutiko jau kitoje, didesnėje mokykloje.