Šią savaitę kalbamės su Monika PELDAVIČIŪTE. Pagal profesiją ši moteris yra politologė, o darbo patirtis – įvairi. Monika dirbo tarptautinėse organizacijose, vėliau regioninėse savivaldybėse pagal projektą „Kurk Lietuvai“. Taip atkeliavo ir į Anykščius. Dabar Monika telkia Pasaulio anykštėnų bendriją, koordinuoja „Gyvas miškas.lt“ iniciatyvą, yra matoma ir žinoma, kaip bendruomenės organizatorė. Su ja kalbamės apie prigimtinį moteriškumą, pajautą ir gamtą, emocinį intelektą, nemalonias seksistines patirtis ir širdžiai mielas veiklas, leidžiančias atsiskleisti gebėjimams ir geriausioms savybėms.
Pašnekovę kalbino Skaistė Vasiliauskaitė-DANČENKOVIENĖ
– Kokie socialiniai vaidmenys jums būdingi?
– Pirmiausiai – moteris, mergina, nes bet kokioje veikloje per kūną ir emocijas pirmiausiai reiškiasi moteriška energija. Tada dukra, sesė, draugė. Taip pat dar visuomenininkė, nes man asmeniškai labiausiai rūpi ir patinka dirbti ginant viešą interesą arba padedant bendruomenei burtis. Aš jaučiuosi laiminga tada, kai esu bendruomenėje ir kai jaučiu bendrumą su kitais žmonėmis, kai jaučiu stiprų emocinį ryšį. Tikiu tokia geometrine progresija – stipri šeima, stipri bendruomenė, stipri tauta ir Lietuva.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Moteris yra Gamta. Kiekviena moteris apdovanota ypatingu ryšiu su gamtos ciklais. Moteris visuomet turi tą intuityvų gebėjimą grožiui, estetikai, pajautai. Per ją liejasi emocijos, jausmai. Moteris su užspaustais jausmais ir emocijomis negali išreikšti jai duoto moteriškumo. Svarbu nebijoti tai daryti. Moteris kartais gali būti kaip upė, viską gražiai aptekanti ir būnanti tėkmėje, tačiau kitą kartą ta pati moteris gali būti ir deganti ugnis ar uraganas. Kiekvienoje moteryje ir tikriausiai kiekviename žmoguje yra visos stichijos ir visi mūsų veidai, kurių kartais nepažįstame ar net neleidžiame jiems pasirodyti, neatidarome jų, nes esame pripratę prie vieno. Svarbu pažinti ir priimti save.
– Kaip suprantate moterų solidarumą? Ar tai svarbu?
– Aš savo moteriškumą atradau būtent per moterų solidarumą. Kitaip tai pavadinčiau seseryste. Kai moterys viena kitai pirmiausiai yra sesės, ne konkurentės. Kai mus sieja seseriškas ryšys, mes viena kitai padedame augti, viena kitą papildome ir palaikome – tai yra didžiulė bendrystės jėga. Moterų solidarumas gali būti labai stipri pagalba, kuriant gražesnį pasaulį, pradedant nuo šeimos iki gražesnės aplinkos.
– Kokia jūsų šeimyninė padėtis?
– Kol kas savo šeimos dar nesukūriau. Labiau esu tokiame etape, kada visiškai išsiskleidi ir atrandi, kur tavo realizacija. Tai atitinka ir mano požiūrį, kad pirmiausia žmogus turi realizuotis kaip asmenybė, atradęs savo misiją ir tikslą. Kai asmuo skleidžiasi veikloje, kuri jam patinka, dažniausiai jis būna švytintis, laimingas, užpildytas. Ir tik tada, kai esi užpildytas, gali rasti savo antrą pusę. Jaučiu, kad jau netoliese yra ir mano antroji pusė.
– Ar esate kada nors patyrusi smurtą?
– Kadangi teko gyventi ir keliauti po kitas šalis, tokias kaip Turkija, Gruzija, Azerbaidžanas, Iranas ir Irakas, tai visose šiose Vidurio Rytų šalyse teko susidurti ne tiek su smurtu tiesiogiai, kiek su smurtiniu požiūriu į vyrų ir moterų santykį kasdieninėje erdvėje.
– Gal tai daugiau seksualinis priekabiavimas?
– Net nežinau, kaip tiksliai pasakyti. Sunki tema. Ne tiek priekabiavimas, kiek kasdieninė įtampa. Gyvenant tose šalyse, turi nuolat galvoti, kaip tu atrodai, kad netyčia ko nors nepasakytum, kad tavo kalbos nesuprastų kaip duoto ženklo ar kažkaip kitaip, negu tu iš tiesų turėjai omenyje. Kasdien reikia labai saugoti save. Atrodo, nors ir vienas žodis, bet jeigu jis vulgarus, tai jau psichologiškai verčia įsitempti, jaustis nepatogiai, nesaugiai. Negali būti savimi. Pasitaikė ne viena situacija Turkijoje ir tai vyksta kasdien viešose erdvėse. Tačiau labai sunku apsiginti – tu taip nepatogiai jautiesi, kad nėra lengva apie tai kalbėti ar sureaguoti. Nežinai, ką daryti. Man buvo tokia kebli situacija Gruzijoje, laipiojant po kalnus. Aš kreipiausi į policiją ir į aplinkinius žmones pagalbos, tačiau jie man atsakė: „O tai kodėl tu čia vaikštai viena?“, „Tu pati ir prisišaukei“. Pagalbos nesulaukiau dėl požiūrio, kad pati moteris kalta.
– Jūs kalbate apie kitas šalis, o kaip yra Lietuvoje?
– Lietuvoje tiesioginių priekabiavimų neteko patirti, tačiau matau seną įsišaknijusį įprotį vulgariai juokauti. Universitete taip pat buvo daug vulgarių juokelių, seksistinių pastabų ir keisčiausia, jog mūsų visuomenėje tai priimtina lyg būtų normalu. Man šitas įprotis nėra mielas.
– Kaip manote, ar smurto tematika yra aktuali? Ar aplinkui daug smurto – Lietuvoje, Anykščiuose?
– Sakyčiau Lietuvoje vyraujantis ne tiesioginis, tačiau psichologinis smurtas ir tai dar sudėtingesnė problema. Žmonės yra įsibaiminę.
– Dabar yra piketuojama ir reikalaujama, kad būtų įteisinta Stambulo konvencija, kuri gina moterų teises ir reglamentuoja teisės aktus, susijusius su kova prieš smurtą artimoje aplinkoje. Ar manote, kad tai reikalingas dalykas?
– Aš pati – prieš Stambulo konvenciją. Tačiau dėl kitų tam tikrų jos aspektų, susijusių su lyties klausimais. Konvencijoje kalbama ne vien apie lyčių lygiateisiškumą, bet ir lytiškumą. Man atrodo, čia jau peržengtos ribos ir tai gali sudaryti tam tikras prielaidas formuotis nenatūraliai pasaulėžiūrai. Mano požiūriu, negalima kištis į lytiškumą, nes tai yra prigimtinis dalykas. Reikėtų atsigręžti į tai, kas yra prigimta ir stiprinti tas savybes, tada ir vėl turėsime stiprią darnią šeimą.
– Koks jūsų požiūris į alkoholizmą bei įvairias kitas priklausomybes?
– Esu mačiusi žmonių, turinčių problemų. Ar alkoholizmas, ar bet kokia kita priklausomybė, – tai tam tikras bėgimas nuo savęs ir nenoras priimti realybę arba ją priimti yra taip sunku, jog randasi noras į kažką pasinerti. Galbūt sunku priimti pyktį, nuoskaudą, neviltį ir išeiti iš to taško, ieškoma kaip to išvengti lengviausiais būdais, nesvarbu, kas tai būtų.
– Ar tie žmonės patys kalti? Juk pripažįstama, kad priklausomybės yra liga.
– Liga ar galbūt kažkada išgyventa trauma. Čia labiau reiktų psichologinės pagalbos žmogui, nes tai išsivysto palaipsniui. Turi pasiekti tam tikrą laipsnį, kad alkoholio vartojimas taptų liga. Reiškia, kažkurioje stadijoje liko nepamatyta ir neužskaityta kaip problema, nieko nedaryta. Artimieji ar aplinkiniai neturėtų likti abejingi. Pastebiu, kad mes, lietuviai, esame uždarę savo emocijas ir jausmus, sunkiai dalinamės ir atsiveriame. Viską laikant viduje, kuriasi psichologinės įtampos bei problemos, to pasekmė – alkoholizmas, smurtas. Visos problemos – iš žemo emocinio intelekto.
– Kokios emocinio intelekto stokos pasekmės?
– Mes dažnai remiamės tik tuo, kas racionalu. Matau, kad politikoje ar viešame gyvenime moteriškumas ir jausmai nėra lygiavertiškai atstovaujami ir priimami. Mes nuo seno kažkodėl turime supratimą, kad vertingi tik racionalūs sprendimai, grįsti ekonominiu matavimu. Tačiau be emocinio ryšio ir pajautos, protas gali būti piktas, genialus, bet nedarnus su aplinka. Protas turi tarnauti širdžiai ir pajautai, aukštesnėms vertybėms. Be pajautos protas yra šaltas, atitrūkęs nuo realybės, nuo aplinkos, kurioje jis veikia, todėl emocinis intelektas šioje vietoje yra itin svarbus.
– Ką šioje srityje turėtų daryti institucijos?
– Jau mokyklose turėtume mokyti emocinio intelekto ir tada išvengtume labai daug problemų. Kaip yra kūnas ir mes prausiamės kiekvieną dieną, tai lygiai taip pat yra mūsų emocijos bei vidinės būsenos ir mes taip pat turime išmokti atpažinti jas ir kaip su jomis elgtis. Ypatingai tai aktualu, ugdant vaikus, tada socialinių problemų būtų žymiai mažiau. Dabar jau yra įvairių mokymų ir suaugusiems, kuriuos veda vadinamieji koučeriai. Emocinio intelekto mokomi mokyklų direktoriai, įmonių vadovai. Jei vadovas emocinės pajautos neturi, tą jaučia visa komanda bei visa įstaiga. Vyksta savotiška grandininė reakcija – kolektyvas negali darniai veikti, o jei mokytojai komandoje su vadovu ir tarpusavyje nedarnoje, tai kaip gali to mokyti vaikus. Ypatingai lyderiai, vadovai turi būti pavyzdys savo vertybėmis, emocine pajauta, emociniu intelektu. Žmogus gali gerai jaustis ir realizuotis tik jam palankioje, darnioje aplinkoje – tiek psichologinėje, tiek fizinėje.
– Papasakokite apie savo veiklą Pasaulio anykštėnų bendruomenėje. Kokie šios bendruomenės darbai, tikslai, vizijos? Kaip tai jums padeda skleistis kaip moteriai?
– Esu trijų bendruomenių Anykščiuose narė – Pasaulio anykštėnų, Naujų vėjų, jaunimo organizacijos, ir Jurzdiko, mano gyvenamojo rajono. Anykščiai – puiki terpė burti žmones ir kartu kurti. Čia žmonės yra aktyvūs ir ypatingai iniciatyvūs. Pasaulio anykštėnų bendrijoje mano misija burti anykštėnų bendruomenę Anykščiuose, visus telkti bendrai veiklai ir kviesti grįžti išvykusius anykštėnus, palaikyti ryšį, kad jis nenutrūktų. Šiuo metu organizuojame anykštėnų forumą, kuris įvyks gegužės gale. Kviečiami visi piliečiai pasisakyti, dalyvauti, siūlyti idėjas. Kai kiekvienas išskleidžia savo gebėjimus, tada galime sukurti ir didžiausią miesto potencialą. Prieš tai su Pasaulio anykštėnais ir kitomis miesto NVO organizavome ąžuolų sodinimą Šilelyje, taip pat šią vasarą vyks tarptautinis miško festivalis, miško stovyklos, tad veiklos netrūksta. Norisi savo pavyzdžiu rodyti, kad čia gera gyventi ir kurti.
– Kokios yra iniciatyvos Gyvas miškas idėjos ir veiklos?
– Tai pilietinis judėjimas Lietuvos miškų išsaugojimui, švietimui apie mišką per pilietinę žiniasklaidą. Organizuojame akcijas, konferencijas.
– Kaip gimė jūsų toks stiprus ryšys su žeme?
– Nuo pat vaikystės labai daug laiko su šeima praleisdavome gamtoje. Žygiai, dviračiai, miškas, ežerai – atrodo, kad visas mūsų laisvalaikis buvo gamtoje. Tačiau iš tiesų manau, jog artimas ryšys su gamta užkoduotas kiekvieno lietuvio genuose ir perduotas protėvių. Tuo mes ir esame unikalūs, kaip tauta ir šalis.
– Kokią esminę žinią norėtumėte paskleisti?
– Saugokime ir mylėkime gamtą bei moteris. Harmoningas žmogus gali egzistuoti ir jaustis laimingas tik sveikoje aplinkoje. Matant per visą Lietuvą nuvilnijusį vajų, kai miesteliuose ir miestuose pagrindinėse aikštėse ir gatvėse iškertami medžiai, – skauda. Tačiau tas skausmas mus budina. Žmogus sveikas ir laimingas, kai darniai sugyvena su gamta, ir kai jo aplinka yra neužteršta, natūrali. Tada gali pasikrauti jėgų ir pats savyje atrasti harmoniją. Sugrįžkime prie žemės, išeikime basomis į pievą.
