Vytautas V. Landsbergis nuosekliai garsina „Anykštą”

Režisierius Vytautas V. Landsbergis portale 15 min.lt toliau aiškinasi santykius su „Anykšta” („Vytautas V. Landsbergis: Trys punktai tyruose”).Tai jau trečias režisieriaus dūris „Anykštai” portale 15 min.lt ta pačia tema. Režisieriaus pyktį išprovokavo komentarai portale anyksta.lt po informacine žinute apie tai, jog V.V.Landsbergis statys filmą apie partizaną Adolfą Ramanauską – Vanagą.

„Reziumuojant: tikiuosi, mūsų gyvenimo keliai eis  savais keliais, nesusikirsdami, linkiu jums ir jūsų redakcijai šviesos, kelti dvasią ir kultūrą. Mano įsitikinimu – jūsų komentatoriai elgiasi nusikalstamai, netinkamai, bet jei jums tinka, gyvuokit. Linkiu visgi gyvuoti kitaip, švariau ir pozityviau. Beje, mano reakcijos apie tristuką ir kt. visad buvo reakcija į „Anykštos“ pamazgas. Niekad nepuoliau, tik gyniausi, bet ir to nebedarysiu, nebeįdomu. Prasmingiau ką nors kurti. Gražių Jums gėlių, vis prisimenu, kaip norėjot kažkada jas auginti ir dovanoti žmonėms.” – antrajame savo komentare, adresuotame „Anykštos” vyriausiajai redaktorei Gražinai Šmigelskienei, linkėjo V.V. Landsbergis.

 Bet kol gėlės nežydi režisierius nusprendė trečiąjį kartą pamokyti redaktorę.

„Grįžęs iš šv. Jokūbo Kelio, jaučiausi pakylėtas, mėnesį nebūdamas Lietuvos informaciniame lauke, kelyje apsuptas geranoriškų, šviesos ir ramybės ieškančių ir kits kitam padedančių žmonių. Juk būna, kad netyčia imi ir pripranti prie tokio padoraus ir žmogiško mikroklimato.
Bet štai grįžus Lietuvon reikia arba skubiai atprasti nuo parsineštų bendravimo įgūdžių, arba nebesekti nekontroliuojamų portalų, nesidomėti, ką apie tavo tėvo ligą, nutikusią jubiliejinio gimtadienio išvakarėse, ką apie tavo pradedamą kurti partizanišką filmą „Aš esu Vanagas“ dergia anoniminiai komentatoriai-smogikai. Grįžus iš Kelio (vis dar būsenoje „be šarvų“) pasirodė akivaizdu, kad nekontroliuojama komentarų zona – tai nėra nekaltas pasižodžiavimas, o savotiškas kriminalinis žiniasklaidos paribys, kur mentališkai žudoma, žudomasi… Gal net daug šiurkščiau ir tiesmukiau nei dabar viešai aptarinėjami, smerkiami seksualinio priekabiavimo skandalai.
Tad ir sureagavau, viešai paprašydamas, kad bent jau vienas mano mylimo provincijos miestelio laikraštis imtų tvarkytis užnuodytą viešąją komentarų erdvę. Apibendrindamas diskusijas tuo klausimu, visų pirma noriu atsiprašyti žmonių, kuriems netyčia teko perskaityt 15min išspausdintas p. G.Šmigelskienės išrankiotas mano sarkastiškas mintis, nes jos ir nebuvo skirtos žmonėms, o anoniminiams komentatoriams-kileriams, šmeižikams, patyčininkams. Su žmonėmis tokiais žodžiais niekad nekalbu, nes žmonės paprastai turi veidus, pavardes, nebijo pasirašyt ir pasiginčyt komentaruose „kaip žmonės“. Kita vertus, negaliu nutylėt, kad minėtame provincijos laikraštyje dirba ir išties puikių, garbingų žmonių – Linas, Jonas, Vidmantas; gaila, bet turbūt ne nuo jų priklauso galimybė susitvarkyti komentarų erdvę, dažnai balansuojančią ant kriminalo ribos. Labai linkiu sau ir kitiems matyti pasikeitusią, garbingą Lietuvos žiniasklaidą, kuriančią, o ne griaunančią ir taip „smagiai“ griūvančią, beišsivažinėjančią ar nusigėrinėjančią Lietuvą. Jei bus šios mano kuklios pastangos nors kiek prisidėjusios, džiaugsiuos.
O sau iš tos diskusijos irgi išsinešu pamoką – išjungt stebėseną bulvariškesnio Lietuvos informacinio lauko, užsiimti filmo ir pasakų kūrimo reikalais. II Lietuviškose pasakose, kuomet herojams atsiranda neišsprendžiamų dilemų, jos dažnai patikimos patikimam teisėjui, „sūdžiai“. Tai savotiškas moralinis autoritetas, gebąs būti „neangažuotas“, t.y. – nešališkas. Tokio taikdario buvimas suteikia savotišką ramybę: juk visad yra kažkas, kas truputį geriau žino, truputį labiau myli, truputį mažiau nekenčia, truputį tikriau, aštriau jaučia. Ar turime Lietuvoje tokių žmonių? Ar jie matomi, girdimi? Toks buvo Leonidas Donskis. Galima įsivaizduot, kad ir dabartiniame vanagaitės ar priekabiavimo skandale jis gebėtų sudėti taškus, patardamas, nepažemindamas. Idant galėtume eiti dirbti savo darbų toliau, užuot gaišinę laiką apytuštėms aistroms ir emocijoms. Aišku, žiniasklaidai būtų visiškai nuostolinga, jeigu tik prasidėjęs koks nors „geras“, verslus skandalas taip ir pasibaigtų kitądien ar tą patį vakarą, kokiam nors taikdariui apibendrinus, pasiūlius trečią kelią iš aklavietės. Lietuviškos bulvarinės žiniasklaidos prigimtis – gaminti aistras ir emocijas, kad skaitytojai nesveikai jaudintųsi. Tai irgi savotiškas seksualinis priekabiavimas, nepuoselėjantis ramiai susitariančios bendruomenės, veikiau veikiantis priešingai – susiskirstykime į dvi stovyklas ir „davaj“ kuris kurį dvasiškai pažemins, išprievartaus.
Koks rezultatas? Sąmoningesnė publika ar priešingai? Rezultatas, regis, toks: skaudžiai didėjantis skaičius nebedalyvaujančių, nebetikinčių, nebenorinčių, užsidarančių, išvažiuojančių. Tokia Lietuva kelia didžiausią grėsmę.
Smagumas nebent toks, kad net ir tokia žurnalistika pamažu keičiasi, evoliucionuoja. Antai, 15min atsisakė neregistruotų anoniminių komentarų – reiškinio, kuris, mano kuklia nuomone, yra esmiška Lietuvos autogenocido zona; o juk dažnai prie šios „anonimiškos“ savinaikos prisideda ir agresyvios kaimynės pasamdyti troliai – tai jau konstatuoja ir Amerika, ir Didžioji Britanija. Belieka linkėti, kad žurnalistika taptų atsakingesnė, ne dėl madų ir klikų, bet dėl žmogiškumo. Kad išvis liktume. Gal tai net ir vyksta – štai net ir A.Užkalnis, regis, ima visa tai suprasti, mylimosios paakintas, ir keičia viešo bendravimo stilių. Visgi – žurnalistui įsimylėti sveika. Visuomenei taipogi. Tikėtina, kad heiteriško, šaržuoto, dažnai ir paperkamo žurnalizmo banga eina lauk iš mados, gal išties jau būtų laikas pradėti kalbėtis kaip žmonėms, kaip su žmonėmis. III
Idant nereiktų išradinėti naujų etiškos žurnalistikos paspirtukų, galima prisiminti tai, kas jau buvo apibrėžta, į ką manding ir galėtume lygiuotis. Tarkim, filosofo, žurnalisto, tremtinio Juozo Keliuočio suformuluota tauriosios žurnalistikos samprata, kuri kaip etikos kodeksas galėtų kaboti kiekviename tūlame delfyje ar lietryty.” – 15 min.lt rašo V.V.Landsbergis. Tekstas baigiamas J.Keliuočio suformuluotais žurnalistikos tikslais.

„Anykštos” redakcija dėkoja režisieriui ir rašytojui V.V. Landsbergiui už išskirtinį dėmesį mūsų leidiniams. Nekantriai laukiame V.V. Landsbergio publikacijų ciklo tęsinio.

Deja, komentarai po 15 min.lt portale spausdinamais V.V. Landsbergio tekstais autoriui taip pat nėra palankūs, nors jie nėra anoniminiai.