Vyžuonos, Svėdasai, Užpaliai – mažieji Radvilų pasaulio miesteliai

Sandra Dastikienė

Senąsias Vyžuonų (Utenos r.) ir Svėdasų (Anykščių r.) Radvilų dvarvietes ištiko panašus likimas: kadaise buvę svarbūs rezidentiniai ir ekonominiai dvarai XVIII a. pradžioje buvo nuniokoti karų, vėliau buvo atstatyti jau naujose miestelių vietose, tačiau buvusios svarbos nebeatgavo.
Po 300 metų dvarvietes vis dar primena vietos ūkininkų iškasami ar lietaus išplaunami prabangūs, XVI a. datuojami glazūruoti kokliai ar sidabrinės monetos, tačiau istorinės vietos tebelaukia išsamesnių istorinių ir archeologinių tyrimų
Vyžuonėlių dvaro (Utenos r.) iniciatyva gimė siekis naujai atrasti tarp didžiųjų Biržų – Kėdainių centrų buvusius mažuosius Radvilų kunigaikštystės miestelius.

Pradėjęs Vyžuonų istorijai skirtą skulptūrą, čia gimęs Henrikas Orakauskas didžiąją dalį kūrinio kompozicijos skyrė ryškiausiai miestelio istorinei figūrai – Kristupui Radvilai Perkūnui.

Istorikė Raimonda Ragauskienė, tyrinėjanti Biržų – Dubingių Radvilų giminės atšaką, patvirtina, kad nei Svėdasų, nei Vyžuonų dvarai nebuvo eiliniai Radvilų giminės pakelės mediniai dvarai, o svarbūs apylinkių ekonominiai ir kultūriniai centrai. Visų pirma dvarams ir miesteliams augti buvo palankios sąlygos – abi per 15 km viena nuo kitos nutolusios dvarvietės įsikūrusios šalia pagrindinio kelio į Rygą, toliau nuo rytinės LDK sienos su Livonijos ordinu, kurią saugojo artimiausias Užpalių miestelis. Ūkinę svarbą įrodo dvaruose buvę svarbūs žirgininkystės, naujų veislių gyvulininkystės ir sakalininkystės vystymo centrai. Amatų įvairovę atspindi istoriniuose šaltiniuose minimi faktai, kad Biržų pilies statyba vyko pasitelkiant didžiąją dalį amatininkų iš Vyžuonų ir Svėdasų dvarų.

Išlikęs ir vienas ankstyviausių LDK, apie 1528-1530 m. datuojamas J. Radvilos valdų inventorius, kuriame aptarta ir Vyžuonų valda. Tuomet dvare buvo 166 baudžiauninkų tarnybos, 9 bajorų Kudrevičių tarnybos ir 8 Pienionių bajorų tarnybos, 36 Vyžuonų miestelėnų su totoriais sodybos, taip pat buvo keliasdešimt nelaisvosios šeimynos asmenų ir 5 dvare gyvenantys ir maitinami totoriai; Vyžuonų giria su žvėrynu buvo pustrečios mylios ilgio (šį inventoriaus aprašą iš M. Malczewskos darbo paskelbė A. Baliulis). Jurgiui Radvilai Vyžuonos buvo svarbi valda.

Pasak Radvilų istoriko Saliamono Risinskio, savajame Vyžuonų miestelyje J. Radvila pastatė „ypač grakščią bažnyčią“. Jis joje įrengė „slaptą koplyčią. Čia Didžiojo Pasninko laikotarpiu nevalgydamas ir visiškai neturėdamas maisto ir gėrimo, jisai slėpdavosi tris dienas, nekeldamas kojos už bažnyčios slenksčio nuo Verbų iki Prisikėlimo dienos.“
Be reformatų bažnyčios Vyžuonose veikė ir Reformatų alumnų mokykla.

R. Ragauskienė tyrime apie Vyžuonas rašo: „Prie Vyžuonų bažnyčios evangelikų reformatų dvasininkas Jonas Minvydas įkūrė alumnų mokyklą. Apie jos veiklą nuolat informavo didiką. 1613 m. Vyžuonų ministras Jonas Minvidas dėstė Kristupui II, jog nenorįs siųsti į Biržų mokyklą vieno jaunuolio, kuris gerai mokosi ir priprato Vyžuonų mokykloje. Prašė Radvilos į jo vietą alumnu skirti Samuelį Tomaševskį, kuris, „moksluose kruopštus ir amžiumi vyresnis“, Biržuose bus naudingesnis. Didikui nusprendus kitaip, teigė nesipriešinsiąs jo valiai.

1620 m., vykdamas iš Užnerio partikuliarinio sinodo Žeimiuose, Krosnevičius vizitavo Vyžuonų bažnyčią. Vizitacijos metu susipažino su dviem jaunuoliais, kurių vieną iškart protegavo, ragindamas Kristupą II suteikti jam stipendiją ir siųsti studijuoti į Frankfurtą. Pats Krosnevičius šiuo klausimu buvo pasiruošęs parašyti laiškus vietos profesoriams, Radvilos vardu rašė ir alumnams.

1650 m. Jonušas Radvila nustatė, kad 400 auksinų jurgeltą Salamiesčio kunigui turi mokėti Vyžuonų dvaras, „nieko neimant iš Salamiesčio, kad Kristaus avelės nepatirtų nuostolio, (…) o Dievo tarnas galėtų noriai, o ne su ašaromis akyse atlikti savo ganytojišką tarnystę.“
Vyžuonose pernai pradėti pirmieji archeolginiai kasinėjimai. Didelėje 10 ha teritorijoje, kurioje vis dar neįtvirtinta kultūros vertybių apsauga, randami padriki kultūriniai sluoksniai ir pavieniai radiniai. Svėdasų dvarvietė įtraukta į nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašus, tačiau trūksta archeologinių tyrimų.
Tikimasi, kad pradėti Radvilų kultūros kelio projektai, pavadinti lotyniškai „Via Radzivilia“, duos pradžią išsamiems dvarviečių tyrinėjimams, kurie Utenos regione padės Radvilų paveldą iškelti iš užmaršties.

Radvilų paveldas įkvepia ir Vyžuonose gimusį skulptorių Henriką Orakauską. Daugelį metų kūręs Kupiškyje,ne vieną dešimtmetį H. Orakauskas dirba savo sodyboje Kernavėje, o į Vyžuonas atvažiuoja aplankyti artimųjų ir savo kūrinių – skulptūrų, stovinčių miestelio pašonėje, skirtų brangiems bičiuliams, – literatūros kritikui Antanui Masioniui ir prozininkui Broniui Radzevičiui.

Kuriamą skulptūrą inspiravo miestelio centro skurdumas. Pokariu sudegus žydų kvartalui, nugriovus laisvės kovų dalyviams skirtą paminklą, buvo suformuotas naujas gatvių užstatymas, tačiau čia neliko jokio simbolinio miesto centrą, istoriją išreiškiančio objekto. Po ilgų svarstymų, kaip atspindėti Vyžuonų istoriją, H. Orakauskas skulptūrą „Saulė“ susapnavo grįžęs iš viešnagės gimtinėje.
Skulptorius apie tai rašo:
„Dar piešdamas žmones iš savo vaikystės, jutau pasirinktų personažų unikalumą ir tuo pačiu egzistencinę prasmę tai užakcentuoti plastinėse formose. Metalo plastikos kompozicijoje personažai jau apibendrinti ir istoriniame laiko vyksme atsekami tampa vos ne simboliais ar ženklais. Greičiau tai intuicijos padiktuotas bandymas vaikystėje patirtais išgyvenimais ir asmenine gyvenimiška patirtimi vizualiai iliustruoti miestelio istoriją.
Skulptūros pagrindinė vertikalė yra moters figūros fragmentas, prie kurio primontuotas tekstas šio aukštaičių krašto žmogui.
Figūrą pratęsia ir įžemina konusinė architektūrinė forma, tinkama ekspozicijai.
Eidamas aplink skulptūrą, matai lengvai banguojančią, reljefinę juostą, sudarytą iš spiralių, driežiukų, žuvyčių, žalčiukų. Tai upė, kaip visko pradžia, iš žemės gelmių prasiveržusi gyvybės arterija.

Upė teka aukštyn iki terasos, kurioje ir prasideda žmogiškosios dramos, tragedijos ir komedijos.
Čia matai LDK didžiojo etmono Kristupo Radvilos iškilią figūrą visoje savo statuso didybėje ir galioje. Šalia jo sėdinti žmona Kotryna Ostrogiškė laiko vyro ranką, o drauge kita ranka nori paglamonėti jauną liūtę.

Žvėrių karaliaus statusą turintis liūtas Europos didikų buvo geidžiamas turėti jei ne aptvare, tai bent kūrinio pavidalu. Šiuo atveju – tai tiesiausias kelias pabrėžti giminės galią, parodyti juos, pozuojančius su nuosavu liūtu.

Vyžuonos – tai tik viena iš jų valdų. Šio dvaro žmonės neabejotinai augino žąsis garsiojo šeimininko stalui. Neatsitiktinai šioje scenoje žąsys tampa svarbia metafora, parodančia, kad kaimo apsuptyje jos ir yra jo kariuomenė, o ne raiteliai.

Didžioji pušis, stovėjusi šalia kelio į Užpalius, kelioms kartoms tampa pasaulio medžiu ir ta vertikale, kurios šakų tankmėse ir šešėliuose vyksta žmogiškosios dramos.
Savo tragišką likimą karo metu išgyvenusi miestelio žydų bendruomenė neabejotinai turi savo vietą medyje. Autoriaus iš geležies iškaltas „žydelis“ skausmingai ridena aukštyn savo „Sizifo“ akmenį – Dovydo žvaigždę, taip puoselėdamas savo žydiškumą.

Dar vaikystėje matyti žydų skausmingi apsilankymai prie savų giminių kapų paliko atmintyje visam gyvenimui. Neatsitiktinai žydo figūroje atsirado ir vilties sparnas.
Pušies šakose atsiranda vietos ir sudėtingą vaidmenį pokario metu suvaidinusiam „stribo“ personažui. Tragikomiškai atrodo riedantis ant penkiakampės žvaigždės anonimas su kauke, laikantis rankoje rusišką automatą.

Dažnai krašto šeimai pokaris buvo tremčių ir praradimų metas.
Šarvuotas raitelis, laikantis skydą, kuriame iškaltas Vyžuonų herbo žaltys, – Šv. Jurgio kovos prieš blogį ir krašto vyrų savanorių, kovojusių už laisvę, sugretinimas, 1830-31 ir 1863-64 m. sukilimų prieš carinę okupaciją, Lietuvos Nepriklausomybės kovų 1918-20 m., partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią 1944–1953 m. simbolinis įprasminimas.

Visa tai, kas vyksta žemiškame pasaulyje, mato šventikas ir tarsi dievo vardu kažką laimina. Šv. Jurgio bažnyčios kunigai neapsiribojo dvasiniais parapijiečių reikalais, bet buvo dažnai ir tautinės kultūros puoselėtojais, šviečiamosios veiklos iniciatoriais.
Pačioje medžio viršūnėje matomi jaunuolio ir merginos kūnai su gėlių vainikais ant galvų. Jie vaizduojami taip, tarsi kristų į gaivališką Joninių nakties glėbį. Nedangstoma kultūrinių stereotipų jaunystės ir meilės jėga.

Vidinėje išlenktos moters figūros pusėje matomi reljefiniai paukščiai, simbolizuojantys Paukščių taką.
Pati metalo plastikos technologija leidžia kompozicijai plėstis erdvėje, sąlygiškai „kopti į dangų“. Jame ir vyksta veiksmas.
Plokščiakūniai ažūriniai angelai žaidžia savo žaidimus. Viskas čia tik numanoma ar spėtina. Dangus nebus sukultūrintas.
Reikia tik užversti galvą aukštyn ir nors laikinai užmiršti žemę. Gamtos dinamizmas, prasidėjęs kompozicijos apatinėje dalyje, spirališkai kyla aukštyn ir tampa lyg vartais į nežinomybę.

Pradinėje skulptūros pusėje esantis tekstas tik primena tiek praktinio – žemiškojo, tiek dvasinio žmogaus gyvenimo pynimąsi:
Šviečiu tau
Vyžuonų žemės žmogau
Kad rytą
Savo tarme pasveikintum dieną
Jėgų antplūdyje būtum žinantis
Vakare skaidrėjantis upės vanduo
Taptų tavo bendraminčiu“.