Buvusios Tarybų Sąjungos palikimas neišgaravo akimirksniu. Jis liko ne tik pastatuose, apleistose karinėse bazėse, bet ir žmonių sąnonėje. kai kurios iš buvusių „tarybinių sesių” jau nužengė gana toli, o kai kurios iš jų tebėra tarybinio mentaliteto gniaužtuose. Po buvusios Tarybų Sąjungos respublikas Baltarusiją, Moldovą, Ukrainą, Gruziją, Padniestrę keliavo „Anykštos” žurnalistas Vidmantas Šmigelskas.
Pas brolius: leninai ir susireikšminusios pardavėjos
Žmogų gali ištraukti iš Tarybų Sąjungos, bet Tarybų Sąjungos iš žmogaus neištrauksi… Tad, nors mes, lietuviai, mėgstame šaipytis iš rusų ir baltarusių, kokie jie „post sovietiniai“, ne ką toliau mentalitetiškai nuėjom ir mes patys. Vagystė iš firmos vis dar nėra tikra vagystė, pranešimas apie girtą vairuotoją, dažnai suvokiamas kaip šlykštus įskundimas, o valdžia netikim taip pat, kaip netikėjom sovietmečiu. Tiesa, ją keikti galime kiek drąsiau…
Na, išoriškai Pabaltijo šalys iš postsovietinio mentaliteto vadavosi daug sparčiau ir ryžtingiau nei kaimynai. Paminklų Leninui, tankų ir kitų sovietinių balvonų pas mus beveik neliko. Tiesa, tankų nedaug ir tebuvo…
Baltarusijoje, Rusijoje, Moldovoje net ir Ukrainoje iki „maidano“ žmonės, regis, gyveno savo gyvenimą, o sovietiniai stabai savo – lyg ir nebegarbinami, bet apdažyti, aptvarkyti, negyvom gėlėm apkaišyti. Labiau atmintin įstrigo vestuvininkų ceremonijos prie tanko, centrinėje Tiraspolio aikštėje. Nepripažintos, nuo Moldovos atskeltos Padniestrės Moldovos respublikos (PMR) sostinėje stebėjau groteskiškus vaizdus – nuotakos viena po kitos ėjo fotografuotis su tanku. Su tanku fotografavosi ir jaunikiai, ir pamergės, ir svočios, ir uošvės… Nors linksmiausios vestuvinės nuotraukos būtų tos, kuriose nuotaka ir Leninas. PMR–o nuotakos prie tanko – ne koks juokelis, tai rimta, solidu (jų galva) ir sakralu. PMR-o žmonės persmelkti beprotiška nostalgija Tarybų Sąjungai. Ir beveik visi mano sutikti šiame darinyje gyvenantys asmenys buvo pikti. Keista, tačiau jie ant Moldovos su kuria kariavo, pyksta, atrodytų, mažiau nei ant Rusijos. Rusija ir rusai kalti, kad sugriuvo Tarybų Sąjunga, kad nebeliko sovietinės lygiavos ir gerovės. Iš Rusijos biudžeto Padniestrės pensininkams mokamas kelių dolerių priedas prie pensijų, tačiau šie tokią pagalbą priima kaip pažeminimą. Bet nors didžiosios Rusijos rusai padnestriečiams greičiau yra blogis nei gėris, tačiau iš vieno tiraspoliečio išgirdau frazę: „Kas dar neišmoko rusiškai, tą „kalašnikovas“ išmokys“.
Padniestrė – apskritai yra geopolitinis nesusipratimas. Po Antrojo pasaulinio karo prie dešiniame Dniestro krante esančios Moldavijos, iš Rumunijos atimtos teritorijos, prijungtos kairiojo Dniestro kranto slaviškos teritorijos ir suformuota Moldavijos tarybų socialistinė respublika. O po Tarybų Sąjungos griūties Moldova tapo nepriklausoma su visa Padniestre. Rusijos rusų remiami Padniestrės rusai pasišaudė ir de fakto tapo nepriklausomi, bet de jure mažai kam įdomūs. Nemylimi, nereikalingi, dėl to ir pikti…
Moldovos gyventojai netrykšta optimizmu ir meile savajai valstybei. Žinoma, nederėtų kelių sutiktų žmonių pasisakymų laikyti visuotina pozicija, tačiau ką girdėjau, tą rašau. Girdėjau, kad jiems gaila griaunamų „leninų“, nors Moldovoje, ypač šiaurinėje dalyje, „vado“ galvų tankis prieš kelis metus buvo didesnis nei Rusijoje, pikta jiems ant savosios valdžios ir dėl blogo gyvenimo. Linksmiausias priekaištas Moldovos valdžiai, kurį išgirdau Moldovoje, jog uždrausta moldavų kalba… Kalbos tokios lyg ir nėra, yra tik rumunų kalbos moldavų dialektas, o to dialekto lyg niekas ir nenaikino. Bet paaiškėjo, kad šuo pakastas rašmenyse – rumunai rašo lotyniškais rašmenimis, moldavai sovietmečiu rašė kirilica, o dabar vėl lotyniškom raidėm… Štai tau ir kalbos naikinimas. Bet niekas nedraudžia pamačius užsienietį, jam apsiskųsti, žiūrėk, dar vienas kitas ir patikės, ištransliuos pasauliui, kaip moldavų kalba, kurios nėra, naikinama…
Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos postsovietizmas labai lenda aptarnaujančioje sferoje. Kavinėse, parduotuvėse, viešbučiuose labai dažnai pasijunti kaltas, kad nori valgyti ar miegoti. „Kur lendi, nematai, kad grindys išplautos!”, – Lietuvoje likus pusvalandžiui iki parduotuvės uždarymo vargu ar tokį priekaištą kur išgirsi, o sesės slavės pykteli taip nuoširdžiai, net kiek nostalgiškai, jog atsiprašinėdamas sprunki iš įstaigos. Tualetų operatorės ten baisiai svarbios ir labai vertingos, regis, jos kaip likimo deivės, nužiūri ir nusprendžia, kam lemta į jos valdomą įstaigą užsukti, o kam, deja, toliau teks keliauti šlapiam…
Totali korupcija – sovietinis palikimas
Ypač išamiai apie mentaliteto skirtumus pasakojo Lietuvos policijos veteranų asociacijos pirmininkas, buvęs policijos generalinio komisaro pavaduotojas, buvęs Anykščių policijos komisaras, dabartinis Anykščių meras Kęstutis Tubis, kuris kartu su kolegomis iš JAV, Gruzijos ir kitų šalių Ukrainos sostinėje Kijeve dalyvavo konferencijoje.
Policijos pareigūnai iš įvairių šalių Kijeve dalyvavo susitikimuose, konferencijose, na ir, žinoma, nepraleido progos susipažinti su Ukraina.„Tai marga šalis, kontrastai ten didžiuliai. Lyginant Kijevo ir Lietuvos autoparkus, ten nepalyginamai geresnės mašinos keliais rieda. Buvome Kijeve išėję pavakarieniauti. Nevartojom alkoholinių gėrimų, tiesiog suvalgėm po šašlyką ir dar kai ką. Tai mums kainavo po 50 dolerių. Savaime suprantama, paprastas žmogus to negali padaryti, o mums mokėjo dienpinigius, todėl galėjome sau leisti“, – pasakojo K.Tubis.
Kijeve, ant K.Tubio, gausu ženklų, kad šalis gyvena karo padėtyje. „Tai vienur, tai kitur stovi kažkokie postai, šarvuočiai, bet ginklų kontrolė Ukrainoje nepakankama“, – įsitikinęs buvęs komisaras.
Jo manymu, Ukraina kenčia ne tik nuo karo, bet ir dėl nepažabojamos korupcijos ir vagysčių. „Jeigu lyginti, tai manau, kad korupcija Ukrainoje žymiai didesnė net už Rusijoje esančią. Sužinojau medžiagos, kuri šiai dienai net viešai neaptarinėjama. Totali korupcija. Įsivaizduokit, jeigu neliečiamos atsargos buvo pėstininkų mašinos BTR, jų buvo apie 100, o kai atėjo laikas juos siųsti į frontą, atidaro – nei kulkosvaidžių, nei šovinių, nei jokių prietaisų, viskas išvogta. Pabėgęs prezidentas Viktoras Janukovičius, kaip šnekama, išvežė iš šalies apie 12 milijardų dolerių ir dabar tais pinigais remiamas separatizmas per visokius fondus. Separatistai gauna po tūkstantį dolerių, kad kariautų prieš Ukrainą. Gynybos ministras buvo Rusijos pilietis, saugumo vadovas ir 70 procentų saugumo vadovų buvo Rusijos piliečiai ir kadriniai Rusijos FSB karininkai. Vadinasi, valstybė savęs nesaugojo. Štai tokia situacija“,- pasakojo K.Tubis.
„Stebina korupcija ir dabar –sakykim, žymi suma buvo skirta vienai ginklų gamyklai. Per vieną dieną 40 procentų šios sumos buvo pervesta privačiai firmai ir išgryninta. Kaip sakoma, vagia per akis, tiesa, tą direktorių kitą dieną jau suėmė“,- juokėsi K.Tubis.
Paklaustas, ar ukrainiečiai tikisi susigrąžinti Krymą, ar džiaugiasi, kad jo atsikratė, K.Tubis sakė, kad ukrainiečiai galvoja, kad Krymas vis dėlto sugrįš į Ukrainos sudėtį. „Iš pradžių Krymo pensininkai džiaugėsi, kad pensijos pakilo du kartus, pakilo algos ir kariams bei milicininkams, kurie perėjo į Rusijos pusę, jie, beje, išsaugojo savo laipsnius. Tačiau dabar dauguma milicijos vadovų prievarta išleidžiama į pensiją, Kryme buvusių kariškių tikrai nepaliks vienoje vietoje, Rusiją juos iškels ir jie nebesėdės šiltai, kaip galvojo. Be to, nors algos ir pensijos pakilo du kartus, maisto kainos ir kainos už paslaugas – tris kartus.Taigi, faktiškai jie atsidūrė blogesnėje padėtyje negu buvo. Be to, Krymas neteko pajamų už turizmą, atiminėjamos kompanijos ir gražiausios vietos. Jau prie V.Janukovičiaus buvo pradėta atiminėti – versdavo žmones ar kompanijas už menką sumą parduoti savo nuosavybę, esančią patrauklioje vietoje“, – apie padėtį Kryme aiškino K.Tubis. Jis minėjo, kad dalis ukrainiečių, norėdami išsaugoti savo turtą, Kryme priima Rusijos pilietybę, nors ir yra Ukrainos patriotai.
K.Tubis teigia, jog norint suprasti, kas šiuo metu vyksta Donecke ir Luganske, reikia žinoti ir šiek tiek istorijos. „Tarybų Sąjunga norėjo palaužti ukrainiečius ir nors Ukraina buvo laikoma carinės Rusijos aruodu, dirbtinai buvo sukeltas badas, per kurį mirė apie 12 milijonų žmonių, į jų vietą buvo atkelti žmonės, kurie neturėjo ryšio su Ukraina. Kas yra Doneckas? Tai šachtininkų kraštas. Kitaip sakant, žmogus lenda po žeme kasdien 12-ai valandų ir ten rausia anglį, išlipęs prisigeria, o kitą dieną vėl lenda. Dauguma jų eis už tuos, kurie pažadės juos išvaduoti iš to požeminio egzistavimo. Be to, inteligentijos procentas labai mažas, todėl nereikia stebėtis, kad įsigalėjo separatizmas. Klaidų Ukrainos valdžia padarė nemažai, iš pradžių šiose srityse buvo iškelti tik 12-os neesminių reikalavimų, bet valdžia į tai nesureagavo“,- aiškino K.Tubis.
Tačiau, kodėl milicija, kurioje dirba profesionalai, negalėjo išvaikyti ir nuslopinti pačioje užuomazgoje separatistų? „Matote, policininkai yra pasirašę chartiją, pagal kurią, jei kyla ginkluotas konfliktas, jie palaiko rimtį gatvėje, bet nesikiša į ginkluotą kovą. Kitaip nei kariuomenė, už kurios veiksmus atsako vadai, policininkas už savo veiksmus atsako asmeniškai. Kaip matome, policijos chartija jau neatitinka realijų. Ukrainoje milicininkų yra 300 tūkstančių, aiškiai per daug šaliai, korupcija didžiulė. Apie Ukrainos milicininkų mentalitetą ir įpročius daug sako faktas, kad sustabdęs vairuotoją ir negalėdamas prikibti, jis vis tiek sako:“Nors ką nors duok“. Tiesiog negali šiaip leisti važiuoti negavęs bent mineralinio vandens buteliuko“, – juokėsi K.Tubis.
Buvusio komisaro teigimu, dabar padėtis Ukrainos milicijoje padėtis yra panaši kaip ir Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. „Dar kuris laikas policijoje medžiaga buvo rašoma rusų kalba, nes daugelis ekspertų, kriminalistų net nemokėjo lietuvių kalbos. Ir Ukrainoje aikiai matyti, kurie dirba kaip Ukrainos patriotai, o kurie yra tiesiog profesionalai“,- apie skausmingą Ukrainos, kaip valstybės, gimimą pasakojo K.Tubis. Karo metu pertvarka Ukrainos milicijoje vyksta sparčiau – Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenijus Avakovas per vieną dieną atleido 17 tūkstančių milicininkų. „Rytų Ukrainos milicininkams buvo paskelbta, kad jie turi atvykti į Mariupolį, o neatvykusius iškart atleido. Taip vienu įsakymu buvo atleisti 12 tūkstančių Krymo milicininkų ir 5 tūkstančiai Donecko ir Lugansko milicininkų“,- pasakojo K.Tubis.
Būdamas Ukrainoje K.Tubis įsitikino, kad Lietuvai labai svarbu atkreipti dėmesį į vaikų ir jaunimo mokymą. „Pasakojo, kad ukrainietis, praleidęs Kryme mėnesį, grįžo visiškai prorusiškai nusiteikęs. Ideologija rusiška tokia įtaigi, kad persmelkia. Bet mano galva, dabartinės Rusijos sistema tikrai grius. Juk ir tarp rusų karininkų, ir generolų yra mąstančių žmonių. Kaip manote, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šešis ragautojus pasisamdė?“,- sakė K.Tubis.
„Lietuvą ir lietuvius Ukrainoje žmonės labai gerbia, nepriklausomai nuo tautybės, labai dėkingi už palaikymą, kurį lietuviai išreiškė Ukrainai šiuo sunkiu metu. Pobūvio metu tostus sakė už mus, ukrainiečiai labai norėtų atvažiuoti bendradarbiauti. Mes verčiam įstatymus jiems į rusų kalbą, gauname užklausų, kaip spręsti vieną ar kitą su policijos darbu susijusį klausimą“, – apie Lietuvos ir Ukrainos policininkų bendradarbiavimą pasakojo K.Tubis.
