Ritmiškas vėjo švilpčiojimas į šuolių taktą, kanopų bildesys, svaiginantis raitelio laisvės, erdvės ir skrydžio pojūtis pagimdė kartų kartas laisvę mylinčių, už ją paaukoti gyvybę pasiryžusių, drąsių ir ryžtingų mūsų protėvių. Ta žirgo ir žmogaus vienovė leido jiems karo ir prekybos žygiuose per gana trumpą laiką nukeliauti tūkstančius kilometrų.
Sunku atsekti žmogaus ir žirgo draugystės pradžią, tačiau archeologiniai radiniai neabejotinai rodo, kad mūsų protėviai jau bronzos amžiuje, maždaug prieš keturis tūkstančius metų, naudojosi šios draugystės teikiamais privalumais. Vėlesniais amžiais kartu su žymiais karvedžiais netgi buvo laidojami ir jų žirgai, kol XII a. ta vienovė žmogus – žirgas tampa valstybės herbu.
Seniausias įrašas apie tai randamas Ipatijaus metraštyje: „1278 metais Lietuvą pradėjo valdyti Vytenis ir sugalvojo sau ir visai Lietuvos kunigaikštystei antspaudą – ginkluotą riterį su kalaviju ant žirgo, tokį, kurį dabar vadiname Vyčiu”. Taigi priešingai primityviam aiškinimui, kad Vytis kilęs nuo veiksmažodžio vyti ar nuo daiktavardžio vytis (vytinė), čia aiškiai matome, kad Vytis kilo nuo Lietuvos valdovo Vytenio ir nuo to laiko Lietuvos herbas gyvuoja jau aštuntą šimtmetį ir yra vienas seniausių valstybinių herbų pasaulyje.
Šis simbolis kartu su jį nešusiais kariais-vyčiais, matė valstybės triumfo ir pralaimėjimų akimirkas, saugojo trumpus taikos laikotarpius, priešinosi okupacijoms, dalyvavo sukilimuose, Nepriklausomybės kovose, pokario rezistencijoje ir Sausio 13-ąją – vyčiai žūdavo, Vytis – niekada.
Ar bus parašyta epitafija tiems, dažniausiai nežinomiems, tūkstančių tūkstančiams vyčių, ėjusių po Vyčio vėliava ir padėjusių galvas nuo valstybės ištakų iki šių dienų: „Jie buvo jauni ir mylėjo gyvenimą, bet Tėvynę ir Laisvę – labiau“.
Šių dienų pigiam šurmuly – tuštybės mugėje atrodo, kad lyg ir nebūtų į ką remtis iškilus pavojui. Tačiau neabejoju, kad, atėjus dienai X, atsirastų daug jaunų, drąsių ir pasiaukojančių žmonių, pirmiausiai turbūt iš tų, kuriems Tėvynė nėra ten, kur daugiau moka ir kuriems Tėvynė ir Laisvė nėra tušti žodžiai.
Kitais metais Vasario 16-ją švęsime šimtąjį kartą. Kaip bus paminėti tie, kurių dėka šiandien esame laisvi, matysime ir suprasime, ar mokame pakilti virš kasdienybės ir įvertinti savo didvyrius. Kuo prisidėsime prie šio švento reikalo? Tuo labiau, kad vis dažniau viešojoje erdvėje išnyra „pažangiečiai“, kuriems valstybė, jos simboliai, šeima, tėra atgyvenos, kurias reikia kuo skubiau sunaikinti. Pradžiai žodžiais.
Jau senokai vyksta kalbos, ginčai, biurokratiniai stumdymaisi dėl šimtmečio minėjimo įprasminimo kažkuo, kas verta to šimtmečio. Turiu omenyje „bruzdėjimą“ dėl pagrindine Lietuvos aikšte vadinamos Lukiškių aikštės rekonstrukcijos ir pagrindinio akcento joje.
Po nepavykusių konkursų šiam pagrindiniam akcentui, pagaliau tarp visuomeninių organizacijų ir valdžios nusistovėjo bendra nuomonė, kad tas akcentas turėtų būti paminklas Vyčiui – pagrindiniam valstybės simboliui, tačiau laikas bėgo, o darbai nejudėjo, kol pagaliau aktyviems, visuomeniškiems ir žymiems žmonėms kantrybė trūko ir jie pasiryžo patys su visų, idėjai pritariančių žmonių parama ir pagalba, įgyvendinti tą idėją. Įkūrė „Vyčio paramos fondą“, organizavo konkursą ir nesenai buvo paskelbti konkursui teikiamų projektų pavyzdžiai. Nors daugelis jų yra statiški, arba tinkantys konkrečioms istorinėms asmenybėms (sakykime, Vytautui Didžiajam), bet vienas erdvinis, apibendrinantis, modernus, dinamiškas ir suteikiantis plačias galimybes jį padaryti „gyvu“, – yra neabejotinai talentingas projektas. Detaliai tobulai pavaizduotų žmogaus ant žirgo skulptūrų pasaulyje yra tūkstančiai, tačiau jie nekelia minčių, susimąstymo? Minimas projektas – priešingai. Jeigu su aerodinamikos specialistų pagalba, pučiant vėjui, dar pavyktų išgauti tą švilpčiojimą žirgo karčiuose ir kanopų bildesį, neabejoju, kad tai būtų viena geriausių instaliacijų pasaulyje, kurios pažiūrėti ir pasiklausyti vėjuotą dieną rinktųsi ir vilniečiai, ir sostinės svečiai, ir turistai, o mums kiekvienam, prisidėjusiam konkrečia parama prie šio paminklo statymo, būtų tiesiog malonu jaustis bendruomene.
Tačiau… Viskas nėra taip paprasta. Pirmiausia, ar bus surastas vieningas sprendimas tarp aktyvių visuomenininkų, meno vertintojų, valdžios, spaudos, slaptų interesų. Visa tai pradeda ryškėti, kai tik darbai priartėja prie tikslo. Todėl visai realu, kad gera iniciatyva nuskęs užpelkėjusioje nesutarimų, interesų, biurokratinių pinklių kūdroje.
Ir vis dėlto tikiuosi, kad bus išrinktas minėtas projektas, kad sutarimas bus rastas, kad „Vyčio paramos fondas“ išplės savo veiklą ir žinomumą ir aplankys visus Lietuvos rajonus, kad surinks reikiamas lėšas paminklui, kad jis bus laiku pastatytas, ir kad kitąmet Vasario 16-ąją švęsime įveikę visus “kad” ir susivieniję. Tai būtų visų mūsų epitafija tiems, kurie po Vyčio vėliava žuvo gindami Tėvynę.
